Griežionėlėse Didžiulių memorialinės sodybos – muziejaus kiemelyje Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyriaus rengiamus poezijos skaitymėlius „Po meilės sparnu…” bibliotekininkai vadina tradiciniais. Pernai žybtelėjusi idėja rutuliojama toliau. Šių metų gegužės 17 dieną vykusi vaikiškosios poezijos šventė buvo skirta pagerbti šviesios atminties dailininkei, grafikei, knygų iliustratorei, skulptorei, fotomenininkei Domicelei Tarabildaitei – Tarabildienei, kurios kūryba grožimės, o menininkę vadiname Lietuvos šviesuliu, prieš 100 metų blykstelėjusiu Julijos ir Kazimiero Tarabildų šeimoje Andrioniškyje.
Griežionėlėse Didžiulių memorialinės sodybos – muziejaus kiemelyje Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyriaus rengiamus poezijos skaitymėlius „Po meilės sparnu…” bibliotekininkai vadina tradiciniais. Pernai žybtelėjusi idėja rutuliojama toliau. Šių metų gegužės 17 dieną vykusi vaikiškosios poezijos šventė buvo skirta pagerbti šviesios atminties dailininkei, grafikei, knygų iliustratorei, skulptorei, fotomenininkei Domicelei Tarabildaitei – Tarabildienei, kurios kūryba grožimės, o menininkę vadiname Lietuvos šviesuliu, prieš 100 metų blykstelėjusiu Julijos ir Kazimiero Tarabildų šeimoje Andrioniškyje.
Nors tądien dangus žemei dovanojo liūtį, prausdamas ir gaivindamas žydėjimu akeles atmerkusius sodybos augalus, gėles, neišgąsdino renginio dalyvių – visus suginė į etnografinę klėtį. Be abejo, šventei dėl to spalvingumo buvo mažiau, tačiau nuoširdumo, dvasingumo nestigo. Tuo labiau, kad į renginį atvyko garbiosios jubiliatės dukra architektė Giedrė Domicelė Tarabildaitė – Kontvainienė. Širdies išspinduliuotos meilės spalvomis dukros tapomas, kaip Mamytės, kaip per 200 vaikiškų knygų iliustravusios dailininkės, Domicelės Tarabildienės paveikslas nušviesėjo, priartėjo prie klėties prieblandoje susikaupusių mokinių. Jie susidomėję klausėsi. Vaikai iš menininkės dukros Giedrės gavo ir dovanėlių: dailininkės iliustruotų vaikiškų knygelių, Domicelės Tarabildienės 100 metų jubiliejui šįmet išleistų pašto ženklų. Bibliotekininkams padovanojo paveikslą, kuris papuoš naujosios bibliotekos kampelį.
Visa tai, kas tą popietę vyko etnografinėje klėtyje tarytum rikiavosi į savitą pynę: tiek L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos direktoriaus Romo Kutkos ir Andrioniškio seniūno Sauliaus Rasalo pagarbos, dėmesio akcentai žymiajai kraštietei ir jos dukrai, tiek šio renginio sumanytojų Vaikų literatūros skyriaus bibliotekininkių Ramunės Bražiūnienės bei Rimvydės Urbonienės (renginyje – „gyvųjų knygelių”). Iš septynių kolektyvų, neabejingų savo krašto literatūros ir kultūros tradicijoms atvykę vaikai bei juos atlydėję jų suaugusieji bičiuliai, vadovai ar pedagogai (Antano Baranausko vidurinės mokyklos mokytojos Asta Kalinauskienė, Elvyra Šaučiūnienė, muzikos mokytoja Gitana Balčiūnienė, Vaikų ir jaunimo užimtumo centro darbuotoja Inga Gindrėnienė, Andrioniškio mokyklos pradinukų mokytoja Daiva Šišlienė, Ažuožerių, Viešintų, Staškūniškio bibliotekininkės Daiva Agafanovienė, Jolanta Mameniškienė, Gražina Adomavičiūtė), buvo ne vien tik žiūrovai ir klausytojai, bet ir audė meninį audeklą: skaitė eilės, dainavo, šoko. Į simbolinę renginio pynę gulė mokinių skaitomi skirtingų poetų posmai iš Domicelės Tarabildienės iliustruotų knygų, Ažuožerių, Viešintų krašto literatų eiliavimai, bardo Vidmanto Plėtos dainuojamieji intarpai…
Tądien jaunieji knygelių skaitytojai susipažino (kai kurie pirmą kartą) ir su XIX a. pabaigoje buvusio Didžiulių šeimos dvarelio, tapusio Lietuvos kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo švyturiu, draudžiamos lietuviškos spaudos platinimo Rytų Aukštaitijoje centru, ekspozicija. Po visas kamarėles svetelius draugiškai išvedžiojo Didžiulių palikimo saugotoja Jūratė Pačinskienė, „beveik Didžiulienė”.
Jau kelis kartus išsigiedrijo ir vėl lietūs gaivino vis gražesnius žiedus saulei rodančių memorialinės sodybos gėlynų… O mūsų prisiminimai lyg tas gaivusis lietus, nuprausęs gražų mūsų kraštietės menininkės paveikslą, priartinęs jos asmenybę, į vaikų širdeles mestelėjęs po žingeidumo kruopelytę, tebeskatina nulytu takeliu vėl sugrįžti prie renginio pynės spalvų, o mintyse dar kartą padėkoti žmonėms, kurie padėjo bibliotekininkams rengti šį poezijos renginėlį… Ir toliau eiti pasirinktu švietėjiškų tradicijų puoselėjimo, knygai, jos kūrėjui, iliustratoriui pagarbos ir dėmesio ugdymo keliu.
