Sausio 19 d. Sakralinio meno centre (Vilniaus g. 11, Anykščiai) atidaryta šiuolaikinio meno paroda „3“. Parodoje pristatoma trijų šiuolaikinių Lietuvos dailininkų kūryba – Indrės Ercmonaitės (g. 1985), Kęstučio Grigaliūno (g. 1957) ir Lino Jusionio (g. 1986). Ekspozicija sudaryta iš VšĮ „Lewben Art Foundation“ kolekcijos darbų.
Jaunosios kartos tapytojo Lino Jusionio kūryba itin nuosekli. Šioje parodoje eksponuojami autoriaus kūriniai liudija tą patį. Autoriaus kūryba puikiai atpažįstama iš estetiško, išgryninto minimalistinio braižo, lygių tarsi stiklas potėpių bei drobėse slypinčio racionalumo. Šiuo požiūriu Lino Jusionio kūryba išsiskiria Lietuvos tapybos kontekste. Nepaisant to, Lino Jusionio drobės kupinos mistiškumo, o kūrinių fragmentacija skatina žiūrovo smalsumą, norą išvysti „likusią“ kūrinio dalį už drobės ribų. Tapytojo kūrybos bruožas – drobėse nevaizduoti žmonių ar kitų gyvybės ženklų – skatina veikti žiūrovo vaizduotę, kurti menamas istorijas.
Gili ir daugiasluoksnė Indrės Ercmonaitės tapyba žiūrovą kviečia prie jos pastovėti ilgiau. Jauna, tačiau jau meniškai stiprią tapybą išsiugdžiusi menininkė kuria tiek techniškai profesionalias, tiek ir konceptualias drobes. Daugiasluoksniškumas – vienas iš atpažįstamiausių jaunosios tapytojos kūrybos bruožų, suteikiantis galimybę viename kūrinyje išvysti kelis paveikslus, kelis kūrinio atsiradimo etapus. Daugiasluoksnė tapyba sufleruoja žiūrovui apie daugialypį kiekvieno iš mūsų gyvenimą, blanki, tarsi „nuskalbta“, tačiau įsimintina Indrės Ercmonaitės kūryba tarsi sapnas paliečia kiekvieną asmeniškai. Autorės drobėse atspindimi mūsų informacijos pertekliuje dažnai sutinkami prabėgantys vaizdai, kino ekranuose užtikti neaiškūs momentai. Tokiu būdu Indrė Ercmonaitė ironizuoja globaliame pasaulyje gyvenančio individo paviršutinišką požiūrį į svarbius, kartais esminius, gyvenimo epizodus. Tuo tarpu daugelį kūrinių lydinčią baltą spalvą, autorė yra palyginusi su savu įpročiu į kiekvieną pačios pagamintą patiekalą įdėti grietinės.
Šioje parodoje išsiskiria Kęstučio Grigaliūno kūryba – tai ankstesnės kartos dailininkas. Dar vėlyvuoju sovietmečiu studijas baigęs menininkas, savo kūryboje sujungė grafiką ir tapybą. Žvelgiant į jo drobes iš tolo, sunku būtų atskirti šilkografija tai, ar tapyba. Šioje vietoje Kęstutis Grigaliūnas nepabijojo sukurti tam tikrą paradoksą – sugretindamas šilkografiją, kuriai būdingas kopijavimo bruožas, su tapyba, sukuria originalų vienetinį tapybos darbą, kuris žiūrovui primena grafikos kūrinį arba kitaip – originalo kopiją. Kęstučio Grigaliūno kūryba šiandieninio greičio, kopijavimo ir vaizdų pertekliaus eroje mums primena apie vienetinio ir nepakartojamo kūrinio svarbą. Autoriaus kūryboje dažna Strasbūro miesto tema (kurta pačiam ten gyvenant), gyvenimo paradoksai, sakralumo ir kasdienybės priešpriešos, artima paviršutiniškos gyvensenos kritika, ironija ar net sarkazmas.
Paroda veiks iki 2014 m. vasario 18 d.
