Mokslų daktarai, istorikai Norbertas Černiauskas ir Mindaugas Nefas partizanų pagerbimo renginius pradėjo organizuoti būdami studentais (nuotrauka iš 2017 metų renginio).
Trakinių partizanų pagerbimo renginyje kiekvienais metais galima sutikti garbių svečių. O istorijos mokslų daktaras, Lietuvos pokario tyrinėtojas Arvydas Anušauskas „Anykštai“ sakė nepraleidęs nei vieno nuo 2005-ųjų organizuojamo „Trakinių partizanų“ renginio.
Stebėdamas, kaip keičiasi „Trakinių partizanų“ formatas, dr.A.Anušauskas dėstė, kad renginys akademiškėja. Šiemet auditorijos dėmesį traukė kelios diskusijos.
Bunkerius lanko „juodieji archeologai“
Mokslininkai, archeologas dr. Gintautas Vėlius ir istorikas Dalius Žygelis, vasarą suradę partizanų vado Adolfo Ramanausko Vanago palaikus kalbėjo apie pokario objektų tyrinėjimą. „Galima užfiksuoti faktus, kurių vėliau niekas nenuneigs“ – apie savo darbų reikšmę sakė dr. G.Vėlius. Mokslininkų duetas tyrinėja partizanų bunkerius, partizanų kovų su stribais mūšių vietas. Pasak jų, pagal signalinių raketų liekanas galima spręsti, kad mūšis vykęs tamsiu paros metu, net kurioje vietoje krito nukautas partizanas pagal archeologinius radinius galima nustatyti. Pasirodo, stribas, nukovęs partizaną, iš žuvusiojo šautuvo dėtuvės iškratydavo šovinius ant žemės.
Mokslininkai dėstė, kad aptikti partizanų bunkerius yra sudėtinga, nes Lietuvoje praktiškai nėra bunkerio, kurio nebūtų aplankę „juodieji archeologai“. Dr.G.Vėlius aiškino, kad „radinių požiūriu, naudingiausi bunkeriai yra tie, kurie buvę susprogdinti“.
Buvusių kagėbistų nebūna…
Dr. G.Vėlius ir D.Žygelis šiemet vasarą Vilniuje, Našlaičių kapinėse, po dešimt metų trūkusių paieškų surado partizanų vado Adolfo Vanago Ramanausko palaidojimo vietą.
Mokslininkai pasakojo, kad partizanų vado palaikų paieškas apsunkino sąmoningas klaidinimas, bandant juos nukreipti neteisinga kryptimi. Vėliau paaiškėjo, kad „geradarys“, kuris „talkino“ mokslininkams – buvęs KGB karininkas. „Tai lyg įrodymas, kad buvusių kagėbistų nebūna?“ – retoriškai klausė diskusiją moderavęs dr.Mindaugas Nefas.
D.Žygelis apie partizanų vado palaikų paieškas kalbėjo: „Buvo iškelta versija, kad tą pačią dieną sušaudyti politiniai ir kriminaliniai kaliniai buvo užkasami toje pačioje vietoje. Kadangi Vidaus reikalų ministerijoje prie kriminalinių kalinių buvo įrašai, jog jų kūnai užkasami Vilniuje, Našlaičių kapinėse, mes iškėlėme versiją, kad ir politinių kalinių palaikai gali būti užkasti Vilniuje, Našlaičių kapinėse. Bet nuvažiavus į Našlaičių kapines ir pamačius tuos hektarus, tuos praktiškai susiniveliavusius kauburėlius… Tos kapinės yra apleistos, brūzgynai… Ievos, tankūs krūmai, praktiškai nieko nesimato. Buvo patinė situacija. Lyg ir galima pradėti dirbti, bet kai kurie kapai dar yra prižiūrimi ir mes negalime veržtis į kapines archeologiniais metodais. Laimei, tada liudininkai mus patys susirado. Tai buvo vieno politinio kalinio anūkė, kuri tiesiog informavo, kad žino savo senelių užkasimo vietą. Paaiškėjo, kad ir jos tėvelis gyvas ir mes nuvažiavę į Našlaičių kapines gavome labai išsamius parodymus – ką jis žino ir ką prisimena. Labai įdomi istorija. Pasirodo, tas politinis kalinys, kuris buvo sušaudytas pusmetį po Adolfo Ramanausko Vanago, 1945 metais buvo nuteistas ir 1955 metais grįžo į Lietuvą. Bet vėl buvo suimtas, jam buvo iškelta dar viena byla ir paskelbtas mirties nuosprendis. Atsitiktinumas tas, kad jis, grįžęs po bausmės, gyveno Vilniuje, Tramvajų gatvėje, o jo kaimynas buvo Našlaičių kapinių duobkasys ir prižiūrėtojas. Jie buvo pažįstami, pasikalbėdavo, sūnaus liudijimu, užėję už kampo ir parūkydavo kartu. Taip atsitiko, kad kaimynas po mirties nuosprendžio užkasė savo kaimyną. Apie 1973 metus duobkasys pajutęs, kad jo dienos jau suskaičiuotos pasikvietė to sušaudytojo sūnų, jam atskleidė paslaptį prisaikdinęs, kad niekam tos informacijos neišduotų ir parodė, kur užkastas jo tėvas. Tais laikais politinis kalinys buvo ištrinamas iš sąrašų, net artimieji nežinojo, kur jis palaidotas. 1973-aisiais tas politinis kalinio sūnus sužinojo apytikslę savo tėvo užkasimo vietą. Jis tą paslaptį saugojo iki 2012 metų. Ir tik, kai jį patį ištiko du insultai ir du infarktai, kai pajuto, kad jam nebeilgai čia liko svečiuotis, šią informaciją perdavė dukrai. Dukra visiškai atsitiktinai atėjo į Genocido aukų muziejaus šaudymo kamerą. Šaudymo kameroje suvokusi, kad būtent čia įvykdytas mirties nuosprendis jos seneliui, moteriai pasidarė bloga. Išsišnekėjo su gidu ir iki manęs atsitiktinai atėjo informacija. Tas vyras, šios moters tėvas dar buvo gyvas. Mes su juo važiavome į Našlaičių kapines. Jis žingsniais atskaičiavo apytikslį atsumą kaip atsiminė. Jis augo viename kieme su kapinių sargo sūnumi. Mes ir tą kapinių sargo sūnų atsivežėm. Jis tėvui padėdavo dienomis kasti duobes, naktį jo į kapines neleisdavo, nes KGB naktį veždavo palaikus ir sumesdavo į duobes. Jis taip pat suteikė naudingos informacijos, kurią turėdami 2017 pradžioje galėjome pradėti archeologinius tyrimus“.
Papildydamas kolegą, dr. G.Vėlius pasakojo: „Atsirado loginis ryšys – KGB tardymo izoliatoriuje sušaudyti asmenys – Našlaičių kapinės. Po šitų pasakojimų buvome įsitikinę, kad taip ir vyko. Bet įsitikinimus reikia moksliškai pagrįsti. Mūsų 2017 metų uždaviniai buvo nustatyti, ar Našlaičių kapinėse slėpti ir už politinius nusikaltimus sušaudytų asmenų palaikai. Jeigu taip – kokiu būdu tai buvo daroma? Ar tai masinė kapavietė? O gal laidojo po vieną, ar po du ar po tris? Juk šaudydavo dažniausiai tą pačią dieną po du, tris, penkis asmenis. Pirmasis mūsų žingsnis buvo atsekti sistemą. Nes nežinant sistemos – negalimi kiti žingsniai į priekį. Tuo tikslu buvo pasitelkti istoriniai šaltiniai, kurių yra labai nedaug – tik kapinių knygos, kuriose įrašoma, iš kokių ligoninių oficialūs mirusieji atvežti. Dažniausiai jie atvežti iš psichiatrinių ligoninių, taip pat neatpažinti kūnai, iš milicijos atvežti lavonai. Žodžiu, tie asmenys, kurie buvo už visuomenės ribų. Bent tokios knygos, tik bėda, kad knygose tik nuo 1960 metų pradėta įrašinėti vieta, kurioje atvežtas kūnas užkastas. Turėjome du planus – mums labai pasisekė, kad buvo tokia planinė kapinių inventorizacija. Kur surašomi esami kapeliai, jų būvis“.
Žmonių liudijimai ir įrašai padėjo mokslininkams susiorientuoti Našlaičių kapinėse. Pagal kapinių schemą buvo aišku, kurie palaidojimai yra po 1960-ųjų, taigi, kur nereikia kasinėti. Mokslininkai turėjo informaciją, kad tą pačią dieną kaip ir A.Ramanauskas Vanagas buvo sušaudyti du kriminaliniai nusikaltėliai – vienas 20-ies metų, antrasis – 60-ies. Taigi, buvo tikėtina, partizanų vadas palaidotas toje pačioje duobėte kaip ir tie du vyrai. Našlaičių kapinių kasinėjimus mokslininkai pradėjo 2017 metų pradžioje ir po pusantrų metų darbo jiems pavyko rasti kapavietę – kurioje, 20-mečio, 40-mečio ir 60-mečio kūnai. Po DNR tyrimų nustatyta, kad 40-metis – tai A.Ramanauskas Vanagas.
Yra dirbę ir Anykščių rajone
Dr. G.Vėlius ir D.Žygelis tyrė Algimanto apygardos štabo bunkerį Šimonių girioje. Šis jau ir iki mokslininkų buvo aktyviai „ištyrinėtas“ „juodųjų archeologų“. Mokslininkai dirbo ir Andrioniškio seniūnijoje Butkiškių vienkiemyje, kur tyrė vienintelį žinomą Lietuvoje šachtiniu būdu iškastą bunkerį. Šiame bunkeryje nenorėdami pasiduoti priešams, susisprogdino Antanas Slučka-Šarūnas su žmona.
Dr. M.Nefas juokais klausė, ar mokslininkai prisimena, kad, kai pradėjo darbus Butkiškių bunkeryje, greit prisistatė „neformalūs visuomenės sargai, kurie norėjo archeologus išvyti“.
Butkiškių bunkeryje buvo įrengtas 40 metrų ilgio tunelis – atsarginis išėjimas. Pasak mokslininkų, titaniškas darbas ne tik iškasti tokio ilgio bunkerį, bet ir paslapčia išbarstyti iškastas žemes. Uždavinys, kaip paslėpti žemes, buvo viena iš priežasčių, kodėl partizanų bunkeriai dažniausiai kasti ežerų pakrantėse, mat žemę į vandenį pilti pakankamai saugu.
Mokslininkai yra radę vieną ištapetuotą bunkerį. Jie kalbėjo, kad taip ir neišsiaiškino, kam reikėjo tapetų.
Vyrai kalbėjo, kad savo archeologinių tyrimų pradžioje buvę nepamatuotai drąsūs – patys rinko nesprogusias granatas, o dr.G.Vėlius sakė, pirmąjį rastą granatos sprogdiklį į namus parsinešęs.
Apie bunkerių atstatymą mokslininkai kalbėjo skeptiškai – jie arba per kelis metus užsemiami vandeniu ir užgriūna, arba virsta viešaisiais tualetais. Kažkam iš auditorijos pasisiūlius padėti archeologams kasinėjant istorinius objektus, mokslininkai dėstė, kad talkininkais gali priimti nebent magistrantus, mat iš gatvės atėjusius žmones reikia atidžiai kontroliuoti.
Masiniu renginiu netaps…
Priminsime, kad Trakinių mūšis vyko 1945 m. birželio 27 d., kai prie Trakinių miško, slėnyje NKVD kareiviai apsupo Alfonso Bagdono-Aro būrio partizanus. Kautynėse žuvo 32 partizanai, tik keliolikai iš jų pavyko prasiveržti už apsupties.
Jokiame kitame Anykščių rajone vykusiame mūšyje tarp partizanų ir NKVD nežuvo tiek daug partizanų. Po mūšio „enkavėdistai“ sudegino tris Trakinių ir šešias gretimo Mackeliškio kaimo sodybas.
Dr. A.Anušauskas „Anykštai“ sakė, kad būtų smagu, jog kiekviename Lietuvos rajone vyktų bent po vieną į „Trakinių partizanus“ panašų renginį, deja, ne visur yra tokių entuziastų kaip Trakinių rengėjai. Kartu su kolega dr.Norbertu Černiausku „Trakinių partizanus“ organizuojantis dr. M.Nefas „Anykštai“ sakė, jog ypač miela, kad pagarbos partizanams renginys pritraukia ir jaunimą, ir dar gyvus pokario pasipriešinimo sovietams dalyvius. „Sakyčiau net savotiškas šio renginio dalyvių socialinis sluoksnis susiformavo. Tačiau, „Trakinių partizanai“ niekada nevirs masiniu renginiu, festivaliu, kaip kokios „Granatos“. – kalbėjo dr. M.Nefas.
„Trakinių partizanų“ renginys vyksta Marijos ir Povilo Kalvaičių sodyboje, kurie kiekvienais metais į savo kiemą įsileidžia šimtus pažįstamų ir nepažįstamų žmonių. Į renginio vietą patenkama tik perbridus Virintos upę, kas yra papildoma atrakcija.
