Už penketo kilometrų į pietus nuo Svėdasų, visai šalia krašto kelio Anykščiai- Rokiškis, įsikūręs Pauriškių kaimas. Sodžius ribojasi su Vikonių, Kušlių, Girelės, Grikiapelių kaimais, Galviškio viensėdžiu. Vakariniu kaimo pakraščiu teka Jaros upė, šiauriniu- jos kairysis intakas Vosinta. Pauriškiai priklauso Svėdasų seniūnijai ir parapijai, taip pat ir Grikiapelių seniūnaitijai. Svėdasų seniūnijos duomenimis, Pauriškiuose gyvenamąją vietą šiuo metu deklaruoja 17 asmenų. Kai kuriose sodybose gyvenimas verda kiekvieną mielą dieną, o kai kurie namai atgyja tik šiltuoju metų laiku.
Gyveno darbštūs, veiklūs ir šviesūs žmonės
Pauriškiai XIX a. pradžioje buvo Svėdasų dvaro palivarkas. Tačiau dvarui įsiskolinus valstybei, tas palivarkas buvo parduotas iš varžytynių. Tuomet palivarko žemę nusipirko keletas vietinių ūkininkų, išplėtę turimas savo valdas. 1923 metais vykusio gyventojų surašymo duomenimis, kaime būta 10 sodybų su 40 gyventojų, pauriškiečiai tuomet turėjo 150 hektarų žemės.
XX a. pradžioje pastebėjęs, jog žemėje yra plytoms gaminti tinkamo molio, Motiejus Jakniūnas – Šalaka įkūrė plytų gamyklėlę. Vėliau, tarpukaryje, plytų gamybą Pauriškiuose atgaivino jo sūnus Juozas.
Istoriniai šaltiniai byloja, kad šioje vietovėje gyveno ne tiktai darbštūs, bet ir veiklūs, pamaldūs, šviesūs žmonės. Nemažai sodiečių ir jų šeimų narių įsijungė į Pavasarininkų, Angelaičių draugijų, Šaulių sąjungos veiklą. Žmonės prenumeravo ir skaitė „Ūkininko patarėją“, „Mūsų laikraštį“, „Varpelį“, „Pavasarį“ ir kitus laikraščius. Keliose sodybose veikė radijo imtuvai.
1927 metais į Pauriškių kaimą buvo perkelta Grikiapelių pradinė mokykla, įkurdinta privačiuose namuose, kuri čia veikė net kelis dešimtmečius. Tiktai netoliese esančiame Grikiapelių kaime pastačius dviejų aukštų mūrinę mokyklą, šis židinys iš Pauriškių ten ir išsikraustė. 2001 metais Pauriškių pradinė mokykla buvo pertvarkyta į Svėdasų Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos pradinio ugdymo skyrių, kuris po dešimtmečio buvo uždarytas.
Nuo XX a. vidurio iki 1992 metų veikė ir Pauriškių biblioteka, kuri uždaryta kaip neperspektyvi.
Kaimas prasideda ir baigiasi plytinės griuvėsiais
Iš kurios tiktai pusės – ar nuo Svėdasų, ar nuo Anykščių bevažiuosi- Pauriškiuose vis tiek teks pravažiuoti pro didžiulių mūrinių pastatų griuvėsius. Dar 1935 metais Vikonių kaimo gyventojai broliai Juozas, Antanas ir Feliksas Sabaliai įkūrė plytinę, kurioje primityviai gamino iš čia pat iškasamo molio plytas ir čerpes. Vėliau buvo pastatyta nauja plytinė. Vikonių kaimo žemės plotų plečiamai plytinei nebepakako, dauguma naujų statinių atsirado ir Pauriškių kaimo teritorijoje. Anykščių Statybinių medžiagų kombinato Vikonių cecho gaminamos plytos sovietmečiu turėjo didelę paklausą, pakankamai darbo turėjo vietiniai žmonės. Plytinės darbuotojams specialiai Grikiapeliuose net buvo pastatyti keli daugiabučiai namai.
Tačiau vis labiau senkant molio klodams, mažėjant šalyje statybų apimtims, Vikonių cecho veikla pradėjo „strigti“. Buvo bandoma „kabintis” į kitokias gamybos sritis: pradėtas pjaustyti granitas, gamintos vonios ir kriauklės iš plastmasinių medžiagų, lieti atminimo ženklai Lietuvos partizanų kapavietėms ir žūties vietoms žymėti. Bet ir naujovių ieškojimas nedavė teigiamų rezultatų. Bet kokia veikla XX a. pabaigoje Vikonių ceche buvo nutraukta, o pastatai tiesiog palikti likimo valiai. Pastatus bandoma parduoti, tačiau pirkėjų tos griuvenos nedomina.
Pauriškiuose…
Pauriškių nebeliko
Pauriškiečius, žinoma, ir stebino, ir pykdė tas faktas, kad jų kaime veikė ne Pauriškių, bet Vikonių plytinė, tačiau vietinių gyventojų nuomonės niekas nepaisė, pavadinimų keisti neketino.
Betgi šis kuriozas- taip pat jau istorinė praeitis. Bent jau taip turėtų būti. Deja, deja… Kad ir kaip bebūtų keista, tačiau įvažiavus į Pauriškių kaimo teritoriją, išvysti ant kelio rodyklių užrašus, kad tai – „Vikonys“. Šis pavadinimas kelininkų įrengtose rodyklėse įrašytas net keturis kartus. Na, o aplankyti tądien sodiečiai vienu balsu ir didžiuodamiesi tvirtino gyvenantys ne kur kitur, o būtent Pauriškiuose.
Baliūnų sodybą
sergėjo… rainis
Pirmiausia nusprendžiau užsukti į Pauriškių senbuvių Baliūnų sodybą. Čia ne kartą teko lankytis, bendrauti su tikru Svėdasų krašto šviesuoliu, kraštotyrininku Antanu Baliūnu ir jo žmona ilgamete Svėdasų ambulatorijos medicinos sesele Vladislava. Garbaus amžiaus sulaukęs Antanas jau iškeliavęs Amžinybėn, tačiau jo žmonelė šiltuoju metų laiku dar gyvena Pauriškiuose. Tačiau ant trobos durų kabojo spyna. Kiti pauriškiečiai tvirtino, kad jos dukra į Panevėžį žiemoti tikrai dar neišsivežė, tad moteriškė kur nors netoli teišvažiavusi, sugrįš. Tądien net keletą kartų vis sukau į šį kiemą, tačiau nesėkmingai. Kieme snūduriavo ir sodybą sergėjo gerai įmitęs, tikriausiai sodybos šeimininkės labai mylimas rainas katinas.
Baliūnų kiemą tebepuošė auksarankio meistro sodybos šeimininko Antano išskobtas medinis kryžius, o viename medyje puikavosi ir jo sumeistrauta koplytėlė. Viskas atrodo taip pat, kaip buvo ir jam gyvam tebesant. Tiktai nebesimatė aplinkui įvairių senų krašto istorinę praeitį menančių rakandų, ant klėties sienos nebekabojo girnapusės.
Dešimtmečiai santarvės
Vos pravėrus Juodelių trobos duris, padvelkė maloni šiluma. Miela šypsena pasitikusi guvi senolė Ona Juodelienė pakvietė prisėsti. Ji pati, iškišusi galvą iš trobos, šūktelėjo vyrą Vytautą, kažką besitvarkantį ūkiniame pastate. Ir štai pradedame šnekučiuotis. Žilagalvė senutė pasisako sulaukusi jau 93 metų. Jos Vytautas keleriais metais jaunesnis, dar neturi ir 90-ies. Jie abu į Pauriškius atsikraustė iš Užpalių krašto, čia nusipirko namus. Pauriškiai – Vytauto motinos Veronikos Žvirblytės-Juodelienės tėviškė. Ir gyvena Pauriškiuose jau daugiau kaip keturiasdešimt metų. Kolūkmečiu Ona dirbo kolūkyje laukininkystės darbininke, o Vytautas – kalviu. Po darbo kolūkyje laukdavo darbai nuosavame ūkyje – ir daržai, ir gyvuliai. Laikė kiaules, karves, turėjo ir arklį.
Vytautą jau septynuolika metų kamuoja cukraligė. Pašnekovai džiaugėsi, kad dukra Zita visai netoliese- Vikonyse gyvena, sūnus Gintautas įsikūręs Svėdasuose. Vyriausias sūnus Vidmantas apsigyvenęs Keblonyse, netoli Anykščių, bet ir jam ne problema atvažiuoti ar telefonu pasikalbėti. Ona ir Vytautas kartu jau keliasdešimt metų. Buvo per tuos metus ir šilto, ir šalto, džiaugsmų ir rūpesčių. Bet tie metai buvo kupini santarvės, šeimyninės laimės.
Sužinojusi, kad šis rašinys apie Pauriškius ruošiamas laikraščiui “Anykšta”, žilagalvė Ona Juodelienė prisipažino, kad šį laikraštį ji susidomėjusi visuomet skaito ir ypatingai mėgsta pasakojimus apie kaimus.
Nepamiršta giminės istorija
Vos išėjus iš Juodelių, pataikiau į Pauriškių senbuvių Šalakų sodybą. Kai užsiminiau apie Motiejų Jakniūną- Šalaką, kuris įsteigė gamyklėlę, sodybos šeimininkė Zita Ragaišienė patvirtino, kad tai būta josios prosenelio. Seniai jau nebėra ne tiktai prosenelio Motiejaus. Amžinybėn iškeliavo ir jos senelis Juozas Šalaka, ir tėvelis Bronislavas, ir kiti artimieji. Namuose, kur gyveno ne viena jų giminės karta, dabar įsikūrusi jinai su savo šeima. Kaimas šalia gero kelio, netoli autobusų stotelė, patogu Zitos vaikams pasiekti Anykščių Jono Biliūno gimnaziją.
Zita prasitarė, kad tie namai kurį laiką iš jų buvo net atimti. Pokario metais josios tėvai su vienu vaiku buvo ištremti į Sibirą. Ten Šalakų šeima susilaukė dar dviejų atžalų. Į Lietuvą sugrįžusi tremtinių šeima negalėjo apsigyventi savo namuose Pauriškiuose, todėl įsikūrė Bajorų kaime, kur ir gimė Zita. Tiktai gerokai vėliau, kai mokykla iš Šalakų namų buvo iškeldinta, tikriesiems savininkams vėl buvo leista atsikraustyti. Žinoma, senus namus teko ir paremontuoti.
Sodybos šeimininkė parodo ir medinį kryžių, sukurtą iš Svėdasų kilusio menininko Kęstučio Neniškio. Ant kryžiaus išrašyti ir šios šeimos tremties bei kryžiaus atstatymo metai (1946-1996).
Beje, Zitos Ragaišienės dėdė Romualdas Šalaka, taip pat patyręs tremties baisumus, parašė ir išleido prisiminimų knygą „Nuo Jaros iki Kolymos“. Anapilin jau iškeliavo ir šių skaudžių prisiminimų autorius…
