Šis sekmadienis – ypatingas kiekvienam. Kas nešinas gėlių puokšte, kas – žvakele, kažkas – prisiminimais, bet visi aplankysime, paskambinsime ar pagalvosime apie Jas. Mamas. Močiutes. Nes be jų nebūtų nė vieno iš mūsų.
Beveik šimtmetį Lietuvoje minime Motinos dieną. Švenčiame su jomis ar tiesiog pabūname.
Pasisekė tiems, kurie mamas dar turi, kurių jos laukia, priima prie vaišių stalo ar bent paskambina. Pas kurias galim prisiminti vaikystę ir kurių vis dar galime paprašyti patarimo, aptarti tai, kas svarbu, papasakoti ir išsipasakoti. Pas kurias augome apsupti meilės, pagarbos, išminties ar net – materialios gerovės.
Skaudi ši diena netekusiems mamos, kurie su ja susitikti gali nebent prisiminimuose, nuotraukose, o pasikalbėti – tik mintyse ar prie amžinojo jos poilsio vietos.
Dar skaudesnis pirmutinis gegužės sekmadienis, ko gero, tiems, kurie mamos nė nepažinojo ar galbūt norėtų nepažinti… Kurie niekada nepajuto mamos kepto obuolių pyrago kvapo, negalėjo jos apkabinti, niekada nematė jos akių arba matė jas piktas, abejingas, o mamos namus tebeprimena alkoholio tvaikas…
Vaiko globos ir gerovės centro duomenimis, šiuo metu Lietuvoje globėjų šeimose auga 4643 tėvų globos netekę vaikai, o maždaug 1640 vaikų vis dar laukia savo globėjų. Anykščių rajone globojamų vaikų praėjusiais metais buvo šešios dešimtys. Tai reiškia, kad pas savo mamas jie augti negali ar nebegali, nes šios nenori, negeba savo vaikais pasirūpinti, yra nepilnametės, vienišos, vaikinų paliktos mergaitės, tapusios motinomis ar negalinčios išsikapstyti iš priklausomybių liūno. Vaikai tampa tarsi įkaitai tokiose šeimose – juk mama yra mama ir ne visuomet, ne visiems aišku, kodėl iš jos namų tetos ar dėdės liepia išsikraustyti. Juk neretai vaikas nė nežino, kad šeimoje galima augti ir kitaip.
Tad šie vaikai Mamos dieną, greičiausiai, atviruką pieš globėjoms – moterims, kurios, turėdamos ar neturėdamos savo vaikų, meile dalijasi su tuo, kurios jam labiausiai reikia. Tokias mamas, kurios ryžtasi priglausti svetimą vaiką, pavadinčiau „mamomis kvadratu“. O gal tos globojamos mažos rankutės savo gamybos atviruke vedžios „Mamytei“ ir toms, kurios juos pagimdė, bet gyvena tų rankučių neliečiamos.
Esu girdėjusi istorijų, turbūt – jūs taip pat – kad tokiose šeimose, pas įgūdžių stokojančias mamas, augę vaikai pyksta ant jų visą gyvenimą, kaltina, kad pasiekė mažiau, nei galbūt galėjo augdami mylinčios mamos glėbyje. Arba net paseka tų mamų pėdomis patys… Tačiau žinau ir tokių, kurie net sako – be tokios mamos nebūčiau toks, koks esu. Kažkas ieško atsakymų maldoje, kažkas – psichoterapijos seansuose, o kažkas susidėlioja savo gyvenimo scenarijų pats: mama nekalta. Mama – žmogus, kuris klydo. Aš esu aš ir esu dėkingas jai, kad gimiau ir galiu kurti savo gyvenimą kitaip, nei ji. Pažįstu bendraamžę, kuri net aplanko tokią mamą, nors kažkada iš jos negerų namų pas globėją pabėgo pati…
Atsitinka ir taip, kad net pačiose geriausiose šeimose augusių vaikų ir mamų ryšys nutrūksta ar nesusiformuoja. Namai yra, jie puikūs, į juos grįžti galima, tačiau – nesinori. Vaikystės prisiminimus užgožia dirbančių tėvų nugaros ir pajautimas, kad užaugau pats. Nors ir aprūpintas, išsimokslinęs, bet be reikalingos šilumos ir rūpinimosi. „Važiuoju, nes reikia“, – sakoma.
Daug žmonių jaučia nuoskaudas savo mamoms, tėčiams. Nė nesusimąstydami, kad tėvai, o ypač – mama, blogo niekada nelinkėjo ir buvo tokia, kokia jai anuomet atrodė tinkamiausia būti. Nors šiandien, kaip būti gera mama, informacijos, patarimų, kursų ir dar bala žino ko, nors vežimu vežk, tačiau mamystės studijų universitete ar kolegijoje nei dabar, nei anksčiau nebuvo. Visos mamomis tampame pirmą kartą ir visi mūsų vaikai – „eksperimentiniai“. Deja, bet tik tada, kuomet jie užaugs, ir pamatysime rezultatą.
Sekmadienį, kad ir kokie nuostabūs, komplikuoti, susiklostę ar nesusiklostę santykiai buvo ar yra su mama, manau, kiekvienas apie ją pagalvos. Nes tai žmogus, kurio dėka atsiradom po Saule. Ir kartais galbūt ne tiek svarbu, kaip susiklostė to žmogaus likimas. Svarbiausia, kaip mes kuriame savąjį.
