Pašventintas moterų kryžius

Butėnų kapinaitėse pašventintas naujas, dar 1940 metais katalikių moterų pastatyto ir sunykusio cementinio kryžiaus vietoje atstatytas, panašių formų naujas akmeninis paminklas.

Į šventą amžinybės kalnelį sugužėjo bene keturios dešimtys butėniečių ir svečių. Gaiviame vėjyje plazdėjo karališkai raudona, raiteliu ir angelais banguojanti Aukštaitijos vėliava, šventinimo apeigas iškilmingai atliko Svėdasų parapijos klebonas Raimundas Simonavičius.

Pačiame Butėnų kapinių kalvos centre visuomeninis tarpukariu gausingos ir aktyviai veikusios Lietuvių katalikių moterų sąjungos Svėdasų skyriaus narių, gyvenusių Butėnų kaime, lėšomis kryžius buvo pastatytas jau siaučiant antrajam pasauliniam karui. Buvęs elegantiškas, bene trijų metrų aukščio bekylant aukštyn smailėjančiu siluetu, tauriai pilkšvos spalvos. Šventintas jau Lietuvą okupavus bolševikams, pažymėtas 1940 metų rugsėjo 8-ios data, kuomet yra švenčiama Švč. Mergelės Marijos gimimo ir Lietuvių tautos diena. Šalia datos įrašytas maldavimas: „Viešpatie, pasigailėk mirusių“. Žinoma, galvojant ne tik apie amžinybėje besiilsinčius, bet ir apie gyvuosius.

Dešimtmečiams bėgant nuo drėgmės, šalčio kryžius daugybėje vietų suskilo, atsivėrė gilūs plyšiai, o restauruoti beveik nebuvo įmanoma – betono sluoksnis tebuvo paviršiuje, o iš paminklo vidaus byrėjo ten supiltos kalkės. Galiausiai nulūžo kryžma, o pasitarus su paminklų gamybos meistrais kilo mintis atstatyti naują – panašių formų, tačiau iš patvaresnės medžiagos amžinybės nebijančio tvirto akmens padarytą kryžių. Paskelbus lėšų paminklui rinkimo vajų, labai greitai pačiame kaime ir Lietuvoje bei užsienyje gyvenančios moterys suaukojo reikalingą sumą. Nors sąmata šiek tiek išaugo, tačiau lėšų pakako.

Iškilmei skirtoje įžanginėje kalboje, kurią teko garbė tarti man, pasigėrėta šios dienos šventumu, dangaus skaistumu, pavasario didybe, o prisimenant Londone ką tik vainikuotą naują karalių Karolį III, prakilniai sušukta: „Dieve, saugok Butėnus!“ Pabrėžta viltį ateičiai suteikiančio istorijos pažinimo, tradicijų branginimo svarba. Kryžiaus, papuošto pavasarinių žolynų vainiku, pašventinimo apeigas atliko šventiškai nusiteikęs, gamtos gražumu, paukštukų čiulbėjimu, giedra nuoširdžiai besidžiaugiantis Svėdasų klebonas Raimundas Simonaitis. Sugiedotas „Viešpaties Angelas“ mirusioms motinoms, moterims ir visiems karališko jaukumo, auksinių smilčių lengvume šiose kapinėse besiilsintiems. Trumpą prisiminimų valandėlę kalbėjo pirmąją auką šio kryžiaus atstatymui dar prieš kelerius metus įteikusi garsiojo sodžiaus liaudies meistro Zenono Valuntos duktė Lidija Vileniškienė, kuri pasigėrėjo šventu darbu, padėkojo visiems, kurie prisidėjo atstatant naują katalikių moterų kryžių. Iškilmės pasibaigė pakiliai sugiedojus bene populiariausią aukštaičių giesmę „Marija, Marija“.

Butėnų bendruomenės namų seklyčioje vaišintasi arbata, kava, kaimišku sūriu, pyragais, saldėsiais, aptarti sodžiaus reikalai. Didis rūpestis – atstatyti Šv. Jono Krikštytojo stogastulpį prie Narunčio upelio, artėjančių Joninių tradicinis šventimas, rugpjūtį įvyksianti tradicinė Butėnų diena, kurios tema dar nepaskelbta. Apžiūrėti Lietuvos šimtmečio ąžuolėliai, kvapnusis beržas, pasigėrėta žiedus pradedančiomis skleisti senomis, aukštaūgėmis obelimis, įkopta į aukštą kalną už senojo sodo. Tikriausią gražiojo Butėnų apylinkių pasaulio regyklą, iš kurios atsiveria į visas puses plytinčios erdvės. Kadaise nuo šios aukštumos net Debeikių bažnyčios bokštai matydavosi, dabar ją užstoja išsistiepę paupio pušynai.