Praėjusį šeštadienį dviejų kaimyninių Šventosios pakrančių kaimai – Butėnų ir Jononių – šventė. Iki pietų paminėta ,,Butėnų diena”, o vėlyvą popietę jau kitame, kairiajame, Šventosios krante, Jononių kaime, vyko tradiciniai Šv. Lauryno atlaidai.
,,Butėnų dienos” didžiojo istorinio istorinio žygio dalyviai tuoj po 9 valandos nuo senojo, 1892 metų žyme paženklinto Žemaičių sodybos kryžiaus pačiame senojo kaimo centre, patraukė pro pieninę, žengė į vakarus, į sodžiaus pakraštį, vadinamą Kėkštagaliu. Čia skanavo šimtametės obels saldūninių, išėjo į platų ir tuščią Kudrių lauką, kur kadaise buvo daugybė sodybų, tarsi atskiras kaimelis. Apie jas visas labai daug įdomaus papasakojo Danutė Pupelienė, nes viena iš tų sodybų buvo jos senelio Jono Vilučio – Kanivolo. Pro Prūso Prano bei Prūso Antaniuko sodybvietes nusileidome į paupio šilą šalia Šventosios. Šilas dovanojo ne tik įstabius vaizdus, kvapus, tačiau ir kelias saujas voveraičių. Pamargavone, pro Linkių slėnį bei senąjį dvarą menančią ilgą, aukštą kalvą – Bobakalnį, sugrįžome į kaimą. Kapinėse meldėmės už mirusius ir gyvuosius, sukalbėjome Lietuvos globėjo Šv. Kazimiero litaniją, perskaitėme 1909 m. kaime gyvenusių sąrašą. Algirdas Baronas pradžiugino savo eiliavimais apie gimtąjį kaimą, atidengėme Šimtmečio koplytėlę ir sugiedojome ,,Lietuva brangi”.
Jononių kaimo kapinėse, buvusios pono Jaugelio bažnyčios vietoje švęsti tradiciniai Šv. Lauryno atlaidai. Nors krapijo lietutis, į metinę šventę susirinko bene šešios dešimtys vietinių ir iš toliau atvykusių maldininkų. Šv. Mišių šventimui vadovavo Vyžuonų Šv. Jurgio parapijos klebonas Eugenijus Staleronka, pašventinęs Šimtmečio proga į seniausią beržą įkeltą koplytėlę su Rūpintojėlio skulptūra. Įtaigiai ir prasmingai po ąžuolu sėdėdama kankliavo Jolita Novikienė, giedojo Svėdasų bei Anykščių giesmininkai, skambėjo varpas, spindėjo maršalkos lazda, šlamėjo vėliavų šilkas, iškilminga procesija žengė aplink šventvietę tris kartus. Kaip šios šventos šimtmečio dienos vainikas nuskambėjo sutartinai sugiedota ,,Lietuva brangi”. Senųjų jononiečių vardu žodį tarė Vlada Guobytė – Jurgelevičienė, o šių eilučių autorius supažindino su ,,Tinklo galerijoje” iškabintais piešiniais – paroda ,,Šventosios pakrančių paveikslėliai”. Pakermošys vyko Jononių dvare ir dar kai kur, o vėlyvą vakarą prakiuro dangus, prapliupo lietus, primindamas, kad jau Šv. Laurynas praėjo,o tolumose nudundėjo perkūnas…
