Per gruodžio ūkus į kalėdinį Troškimų miestą…

Ne taip seniai, prieš keletą mėnesių, direktoriumi tapusio VšĮ „Aukštaitijos siaurasis geležinkelio“ direktoriaus dr. Dariaus Liutiko ir jo suburtos šaunios komandos valia mažasis traukinukas šiemet neužmigo žiemos miegu: jis spindi kalėdiniu rūbu kasdien, iki pat Trijų Karalių pūškuodamas į Troškūnus, didelius ir mažus veždamas į magiškuose bažnyčios požemiuose įrengtą Kalėdų senelio rezidenciją. Šeštadienio popietę didžiųjų kelionių maratonas prasidėjo kelione, skirta žurnalistams, politikams, Siauruko darbuotojams, vietiniams žmonėms – geležinkelio apylinkių gyventojams. Taip jau sutapo, kad mums viešint bernardinų įkurtame mieste vyko Troškūnų eglutės įžiebimo bei kalėdinio Troškimų miesto atidarymo iškilmės. Nuostabūs dalykai, prasidėję Troškūnuose, džiaugsmus dovanojo, kad Kalėdų stebuklas tęstųsi.

Miglos, kokių apylinkės seniai nematė. Atlydys, prasidėjęs po ankstyvos, netikėtos, bet  ilgokos žiemos atkarpos, lietumi krintanti, baltumus tirpdanti šiluma ir Advento ramybę plėšanti muzika bei džiaugsmingas šurmulys šventės nuotaikos pripildė visų širdis – taip Anykščių siaurojo geležinkelio stotyje iškilmingai atidarytas kalėdinių traukinukų Anykščiai – Troškūnai sezonas.

Senutėlis lokomotyvas „Tu – 131“, tarsi ir atjaunėjęs, įsiręžęs visu žaliu daugiatoniu kūnu, šauniai pūsdamas dūmus pajudėjo, tempdamas keturis mirgančius ir spindinčius vagonus, skrosdamas tiršto rūko gaubiamas lygumas aplink Troškūnus.

Prieš daugiau nei pusę amžiaus pagaminti, nūnai pritaikyti ištaigingesnėms, patogioms kelionėms, paminkštintais krėslais, galingo generatoriaus (jis įtaisytas paslaptingame belangiame, plieninėmis durimis uždaromame ketvirtajame vagone) aprūpinami reikiamais patogumais jaukūs, šilti ir šviesūs vagonai pakrikštyti šmaikščiais ir prasmingais vardais – „Rudolfas“, „Kometa“ ir „Griaustinis“. Veiksmas, jokio atodūsio. Nykštukė tuojau pat pribloškė labai jau sudėtinga, netgi gyvenimiškai intymia, todėl ir veik neįspėjama mįsle. Po to kiti klausimėliai apie geležinkelį ir kitus dalykus, teisingi atsakymai, virstantys nors ir mažomis, bet mielomis dovanėlėmis. Ypač smagu buvo vaikams, o tą smagumą dar labiau stiprino prieblanda, švelnus apšvietimas, mirgantis magiškais virpesiais, krintančiais nuo gausybės girliandų, mažų mirksinčių lempučių ir didžiųjų salono žiburių.

Įdomu, kad kalėdiniu ritmu, po du reisus kasdien, traukinukai stuksens iki pat Trijų Karalių šventės. Žadama juo pavėžinti gerokai daugiau nei tris tūkstančius laimingųjų, mat bilietų į tas keliones beveik nebėra…

Panašu, kad iš pirmo žvilgsnio kuklus ir paprastas naujasis Siauruko direktorius dr. Darius Liutikas yra neprastas: jis puikiai išnaudoja daugelį metų tyrinėjant piligrimystės įdomybes sukauptą patirtį, tad tarsi naujųjų laikų piligrimai mažojo traukinuko keleiviai juda į paslapties paženklintą vietą. Troškūnai dar ryškesniu žiedu skleidžiasi Lietuvos kultūros žemėlapyje, o garsas apie nepakartojamą traukinuką sklinda vis plačiau.

Troškūnų stotis, tviskanti gausybe lempučių, papuošta Advento vainikais. Rausvi jų kaspinai kviečia  miesto erdvėn vedančių vartų link. Gausesnė grupė, susodinta į didžiulį „Volvo“ autobusą, iškeliavo į Troškūnus, o vieno vagono keleiviai pasiliko  stotyje pasižiūrėti nuotaikingo, informatyvaus filmo apie mus supančią visatą, žvaigždynus, planetas, tiesiog pakeliauti po kosmosą.

Bernardinų požemių karalystėje įsikūrusi, klaidžiais ir paslaptingais labirintais raizgosi Kalėdų senelio rezidencija. Eglučių, nykštukų, žibintų, mirgančių šviesų kupinas pasaulis užburia ir įtraukia į save. Rezidencijoje laukia ir svetingai pasitinka Senelis –  energingas, linksmas, išradingas. Vešlia barzda, traukinukų simboliais papuoštu ryškiai raudonu kostiumu, paslaptingai žvelgiantis pro storus kosminių akinių stiklus. Didžiausias jo rūpestis – vaikai: kas pasakė eilėraštį, kas senelio neišsigando, tas sulaukė dovanų – „ilgai grojančių“ saldainių linksmaspalviuose maišeliuose. Laiškai su sveikinimais ir norais nuleidžiami į didžiulę raudonos spalvos pašto dėžutę. Viskas čia mažiesiems įdomu: žaisliukų gamybos mokyklėlė, spalvinimų linksmaisiais pieštukais kampelis, istorijų apie Kalėdų papročius kertelė. Kalėdų seneliui gelbėjo visur spėjantys raudonsermėgiai nykštukai, po žodelį, po mintį mintelę paskleidė ir Siauruko direktorius Liutikas, Lietuvos respublikos susisiekimo viceministrė Loreta Maskaliovienė, kilusi  iš Panevėžio, Siauruku vaikystėje važinėjusi , Anykščių rajono meras Sigutis Obelevičius.

O tuo metu Troškūnų miesto aikštėje, magiškame Vytauto ir Vilniaus gatvių susikirtimo linksmajame trikampyje, šurmuliavo vietiniai ir iš tolėliau atvykę žmonės, miesto gatvėmis lakiojo nedidukas, su daugybe langelių Kalėdinių norų autobusiukas, šoko šėlo pulkai zuikučių, linksmų nykštukų, į sceną kopė, sveikino visus, smagios dienos sulaukusius, seniūnas Rimantas Sereičikas, klebonas, o kan. Saulius Filipavičius ypatingai akimirkai svarius žodžius parinko, didį trejetą kartu su visais atskaičiavo ir ištarė: „Tebūna šviesa“, o sulig tais žodžiais ir Troškūnų eglutė nušvito visomis savo švieselėmis, žiburiais ir žiburėliais, kurie į dangų kilo, ugnimis dužo niekad čia nematyto grožio fejerverkais. Atverta „Zuikių mokykla“, linksmųjų kiaulaičių, atvykusių iš Kurklių, atrakcionais žavėjosi ir maži, ir dideli, paslaptingai spindėjo vos ne mėnesį darbščiųjų bei sumaniųjų troškūniečių (daugiausia  vaikų, jaunimo) sukurto miesto kontūrai – daugybė šviesių paslaptingų namelių, žibintų, sustingusių laike nykštukų figūrėlių, kelių senų automobilių siluetai, sidabru spindintis, tarsi iš  kosmoso nusileidęs ir į nežinomą karalystę stebuklingu laiku kviečiąs nuskraidinti dviratis. Ir dar gardžiai kvepėjo ir gomuriu sočiai slinko šventinė kiaušinienė. Gal kiek ir trūko šviesos, gal kiek ir prakiuręs lietumi dangus slėgė, patežęs baltumas kojas vėlė, bet miestas atgimė. Jis prisikėlė kaip pasakų, svajonių karalystė, kad džiugintų ir vietinius, ir svečius. Tikriausiai ir po daugelio meto jo kūrėjai vienas kitam primins: „Ar pamenat, kaip mes pastatėm Kalėdų troškimų miestą“.