Per Jonines - stovykla miške

Dalintis Facebook Dalintis Twitter

VšĮ „Arbatos akademija” direktorius Ramūnas Daugelavičius kviečia anykštėnus – vaikus ir suaugusius – kelias dienas praleisti miške. Stovykla veiks nuo birželio 18 iki birželio 24 dienos, Gabrėnuose, šalia Nevėžos ežero.

Eželis „Apeigų“ stovykloje

Aurelija
Čeredaitė

Eželis stebėjo keistą
sambrūzdį: į jo laukymę netoli Veprių miestelio rinkosi žmonės. Iš pradžių jie
pastatė pavėsinę su dviem ilgais stalais ir pavadino tai – virtuve, vėliau
papuošė ornamentais apeiginius vartus, o dar vėliau „išdygo“ visas spalvotų
palapinių miestelis, kurio viduryje geltonavo milžiniška palapinė. Keistoje
kariškos mašinos priekaboje kunkuliavo puodai.

– Oho! – tyliai sau
mąstė Eželis, – kas čia bus? – ir susijaudinęs šmurkštelėjo į krūmus. – Reikia
kantriai pralaukti naktį, o ryte tikrai viskas paaiškės, – nusprendė Eželis ir
susirietė į kamuoliuką.

Ankstų rytą žmonės
keliavo į piliakalnį sutikti saulės, nes rytas – ypatingas metas. Atrodo, kad
visa gamta sustingusi pirmo spindulio laukime: mieguistas debesėlis patogiai
įsitaisęs rūko glėbyje tik ir laukia, kuomet saulutė parausvins jo skruostus, o
paukščiai lenktyniauja, kurio giesmelė bus pirmo spindulio ištikima palydovė.
Žolynai, padabinti ryto rasos lašeliais šnibžda: mums trūksta spindulėlio,
kuris žibėtų ryto rasoje. Žmonės ankstyvą rytą stengiasi ryto saulės šviesą
paversti savo širdies šviesa, kad galėtų su kitais žmonėmis pasidalinti.

Eželis tik dabar
suprato, kad žmonėms taip pat svarbus pirmas saulės spindulys su bundančio ryto
garsais bei migla. Kitą rytą visi bėgo mankštintis, o kartu su žmonėmis lapsėjo
ir linksmas šuo vardu Tukas. Eželis vos spėjo susiriesti į kamuoliuką, kai jis
pribėgo prie jo, apuostė ir pasakė:

– Au! – Išvertus iš
šunų kalbos tai reiškė „labas“, tačiau ne kiekvienas tai supranta, o kai kurie
vaikai net bijo šio amsėjimo. Eželis buvo nemandagus ir nesisveikino, nes
nebuvo pratęs sveikintis su šunimis. Taip atsitinka ir vaikams, kurie nepratę sveikintis su šunimis. Jie
neatsako į amsėjimą.

Žmonės rinko
žemuoges, gėles ir žoleles. Žemuoges valgė. Šuo Tukas taip pat jas ėdė, tik
pats nerinko, o stengėsi paragauti uogas iš žmonių saujos. Žolėmis ir gėlėmis
puošė audinius ir vėliau iš jų darė apeiginius apsiaustus.

Kiti stovyklautojai,
su mokytojo Ramūno pagalba, sukrovė aplink kelmą keturis mažus lauželius. Tiek
didelį laužą, tiek mažą lauželį, reikia mokėti sukrauti. Eželis nekantriai
laukė, ką gi jie ruošiasi daryti? Netrukus prie keturių lauželių prasidėjo
ugnies apeigos. Keturi žmonės kurstė ir prižiūrėjo keturis lauželius, viduryje
ant kelmo sėdėjo žmogus, kuris norėjo atlikti ugnies apeigas. Jį šildė ugnelė
iš keturių pasaulio pusių ir apvalė nuo visų negerovių, o ši apeiga vadinosi
„penkių ugnių apeiga“. „Kodėl penkių ugnių apeiga“, – tyliai sau mąstė Eželis
ir pagaliau suprato, kad penkta ugnelė – saulutė, kuri aukštai danguje sėdėdama
ir visus stebėdama dosniai šilumą dalina. Po šios apeigos, jau kitoje vietoje,
vyko teatralizuota ugnies pagerbimo apeiga ir Eželis išgirdo, kaip buvo
dėkojama ugnies deivei Gabijai už tai, kad namus šildo, kad nevaikšto nekviesta
kur tik užsigeidė, kad teikia šviesą, kad kantriai guli ugnies patalėlyje, kurį
žmonės pakloja. Gabija, kuri buvo raudonai apsirengusi ir su ugniniu kamuoliu
rankose dėkojo žmonėms, kad jie gerbia ugnį, kad nespjaudo, vandeniu ar
pamazgomis nepila, gražiai ir švariai jos ugninį patalėlį kloja. (Paklotas
ugnies patalėlis – tai krosnis arba aukuras vaizdingai žmonių pavadintas.) Po
to Gabija paklausė, ar galėtų į svečius pas tokią švarią ir garbingą šeimininkę
pasikviesti savo draugus ir bičiulius. Ji sutiko ir Gabija pasikvietė miško
deivę Medeiną, kuri atėjo pagaliais barškindama, griausmakalbį Perkūną, kuris atėjo
akmenimis dundėdamas, oro dievybę – Bangpūtį, kurio valioje sukelti audrą
jūroje, Žemyną – žemės ir augmenijos deivę, Neptūną – vandens vadovą.

Kitą dieną vyko
apeigos žemės deivės Žemynos garbei. Kas norėjo, galėjo pabūti Žemyna, tik
reikėjo gražųjį gėlėmis ir žolėmis dabintą apsiaustą apsisiausti. Vaikai dėkojo
Žemynai už žemės grožį: žydinčius augalus ir žaliuojančius medžius, už žoles,
už daržoves ir vaisius, už grūdus iš kurių duona kepama. Žmonės atsiprašė
Žemynos už teršalus, kurie liejasi žemę ir pasižadėjo ateityje ją saugoti ir
rūpintis žemės švara.

Barzdotas dėdė
Česlovas – auksarankis išmokė berniukus pasigaminti lankus, padarė ne tik
medinius sostus bei suolus prie apeiginio laužo, bet ir akmeninį pagrindą
duonkepei krosniai. Po to vaikai kojomis minkė molį. Labai smagus darbas
vaikams. Eželiui taip pat magėjo paminkyti molį, bet jis buvo drovus ir nedrįso
paprašyti.

Kai molis jau
suminkytas, reikėjo iš jo gaminti molinius labai į cepelinus panašius bumbulus
ir dėti juos ant smėlio piramidės, kuri buvo supilta ant krosnies pagrindo.
Sudėjus tuos bumbulus, reikėjo užpildyti moliu tarpelius ir smagiai paploti.
Per smarkiai ploti negalima, nes tuomet visai suplojamas molis. Bet, kaip
tyčia, visi plojo per smarkiai, nes taip ploti žymiai smagiau!

Paskui – vėl
minkymas. Tik šį kartą molis maišomas su smėliu, šiaudais ir mėšlu. Vėliau vėl
daromi moliniai „cepelinai“, tik niekas jų nevalgė, o dėjo ant pirmojo
„cepelinų“ sluoksnio ir paliko išdžiūti. Kitą dieną buvo iškirsta anga ir
viduje esantis smėlis iškrapštytas lauk. Angoje sukrautos malkos ir užkurta
ugnis, kad išdžiūtų ką tik pastatyta duonkepė krosnis.

Vakare, prie laužo
stovyklautojai klausėsi poezijos ir dainų, kurias atliko Gediminas ir Vytautas.

Kitą dieną tiek
vaikai, tiek suaugę rinko akmenis. Su dėdės Vaidenio pagalba juos dėliojo į
keistą, susuktą eilę ir vadino tai – labirintu, kitus akmenis jie vežė prie
upės, kur buvo statoma pirtis. Tuos akmenis sukrovė ir paliko viduje skylę
malkoms sudėti. Pačią pirtelę apipynė šakelėmis ir apkaišiojo žolėmis. Ji
kvepėjo kaip tik gali kvepėti vasara – visais žolynų kvapais iš karto. Joje
buvo smagu pasislėpti nuo kaitrių saulės spindulių, o vėliau, kai pirtelė
įkaito, dar smagiau buvo pertis pačių pasidarytomis vantomis.

Paskui visi – maži ir
dideli ėjo labirintu. Eželiui patiko eiti labirintu, eidamas jis sukūrė
eilėraštį:

Eželio labirintas

Eželis labirintą

Ėjo,

Žiniuonę susitikt

Norėjo.

Sutiko jis usnį,

Gyduoles žoles,

Jaunutį berželį,

Drovias ramunes.

Nupynė žiedelį

Iš lauko žolių,

Ir puokštę sudėjo

Margųjų
žiedų.

Žiniuone,
Ežytę

Sutikti galiu.

Patark, kuriuo

Eiti turiu
takeliu?

Žiniuonė tik akį

Primerkė gudriai

Ir tarė: – teisingi,

Eželi, visi bus
keliai…

Tik, suksi į kairę –

Draugų daug turėsi,

Į dešinę eisi –

Ežytę laimėsi!

Eželiui susopo

Mažutę širdelę

Į dešinę suko

Trumpos kojelės…

Tikriausiai žinote,
kad pati svarbiausia vasaros šventė – Rasos. Kai žmonės išsiprausia pirtelėje,
jie jau gali švęsti Rasas, kurios švenčiamos ilgiausią vasaros dieną ir
trumpiausią naktį. Jau senovėje žmonės tikėjo, kad ši naktis – stebuklinga! Dėl
to jie eina ieškoti paparčio žiedo, kuris suteikia galių pažinti augalų ir
gyvūnų pasaulį. (Vėliau, įvedus krikščionybę, šią šventę pradėta vadinti
Joninėmis švento Jono garbei.) Paparčio žiedą ieškoti reikia tyloje, kitaip
niekaip neatrasi… Per Rasas žmonės renka vaistažoles, nes tuomet jos turi
daugiausia vaistinių galių. Eželis matė, kaip žmonės pynė vainikus ir puošė
jais galvas. Šuo Tukas taip pat pasipuošė pintu vainikėliu, kurį labai
išdidžiai nešiojo.

Dar matė, kaip buvo
minkoma tešla, kad vėliau pačių statytoje krosnyje galima būtų duoną iškepti.
Duoną kepė ant varnalėšų lapų. Eželis labai stebėjosi, kad Česlovas paprašė
pririnkti varnalėšų lapų ir visą duonkepę varnalėšomis apdėti, kad šiluma iš jos
nepabėgtų. „Tai gudruolis tas Česlovas!“ – stebėjosi tyliai Eželis ir laukė
pirmos laukymėje iškeptos duonelės. Matė, kaip ją iškepė ir net paragavo
nukritusį trupinėlį, kuris buvo labai gardus. Šuo Tukas taip pat laukė, bet jam
trupinėlio tikrai neužteko. Jis visą laiką buvo alkanas…

Laukymėje, kur augo
trikamienis ąžuolas (iš kurio galima vyriškos jėgos pasisemti) ir penkiakamienė
liepa (kuri dosniai moterišką medžio galią dalina), merginos augalais apipynė
apeiginius vartus, pro kuriuos praeidami žmonės paliko visas praėjusių metų
nesėkmes, bei viską, ko nenorėtų į kitus metus pasiimti, apsiprausė šaltinio
vandeniu ir nusišluostė lininiu rankšluosčiu. Po to reikėjo užsimerkus eiti
devynis žingsnelius ir skinti po žolelę devynis kartus. Su šia suskinta devynių
gėlelių puokšte visi ėjo pas žiniuonius, kurie ateitį iš nuskintų gėlelių ir
žolelių būrė. Išsibūrę ateitį, vainikėlius paleido upe plaukti…Tik šuo Tukas
nepaleido vainikėlio ir jam ateities niekas neišbūrė…

Šalia didžiosios
geltonos palapinės buvo sukrautas milžiniškas apeiginis laužas. Rasuolė turėjo
kankles ir labai gražiai dainavo lietuviškas dainas. Žmonės jai pritarė. Tie,
kurie nemokėjo, galėjo mokytis dainuoti. O ryte visi ėjo sutikti saulės ir
rasoje maudytis. Po to basomis po žarijas lakstė. Vėliau, visai nusilakstę,
šiltai kojas kojinėmis apavę, stovyklautojai ėjo miegoti ir paparčio žiedą
sapnuoti…

Tai tokia buvo Apeigų
stovykla Eželio laukymėje, kurią organizavo „Arbatos magija“.

www.arbatosmagija.lt

„RASŲ (JONINIŲ) APEIGŲ STOVYKLA“

Stovyklos dalyviai šeimos (tėvai ir vaikai)

Rasų
(Joninių) sutikimas birželio 23 d.

Data: 2009 m. birželio 18 d.– birželio
24 d.

Vieta: Anykščių rajonas,
Gabrėlų kaimas prie Nevėžos ežero.

Nežinantys kaip nuvykti iki Gabrėlų kaimo bus pasitinkami birželio 18 d.
15 val. Anykščiuose

prie Laisvės paminklo (centrinėje aikštėje)

STOVYKLOS
VEIKLOS APRAŠYMAS (TURINYS IR VIETA GALI KEISTIS):

Stovyklą kursime patys. Jau nuo birželio 16 d. kviečiame atvažiuoti savanorius.
Tai puiki galimybė atsiriboti nuo miesto įtampos, susiderinti su gamtos
vibracijomis ir padaryti pagrindinį darbą – nupjauti žolę, iš sausuolių
pastatyti tvirtas pavėsines, kasti tualetus, pastatyti virtuvę su ugniakuru,
įrengti prausyklą, atlikti ir kitus reikalingus darbus.

STOVYKLOS PROGRAMA PRASIDĖS BIRŽELIO 18
D.

Stovyklos pagrindinės veiklos: Teatralizuotos apeigos.

Rytinės apeigos: Saulės pasveikinimas, kvėpavimas, fiziniai pratimai.

Labirinto apeiga. Mandalos kūrimas.

Spektaklio repeticijos. Rūbų kūrimas iš gyvosios gamtos.

Dainų ir šokių pamokos. Apeiginių rūbų gamyba.

Vantų gamyba ir sveikatinimas. Pirties apeiga.

Teatralizuotos visų stichijų pagerbimo apeigos.

* Birželio 16-17 d. Savanorių atvykimas 15.00 -18.00 ir stovyklos
kūrimas.

* Birželio 18 d. Įsikūrimas stovykloje ir vakarinis koncertas.

* Birželio 19d. Ugnies diena

* Birželio 20d. Oro diena

* Birželio 21d. Vandens diena (Rasos)

* Birželio 22d. Meilės diena

* Birželio 23d. Žemės diena ir Joninės

18.00 Šventinės eitinės prie upės. Kupoliavimas, būrimas, laužas,
paparčio žiedo ieškojimas. Šventinė vakarienė. Dainos, žaidimai.

3.00 Maudymasis Rasoje, Saulės pasveikinimas.

6.00 Stovyklavietėje ėjimas per žarijas

* Birželio 24d. Išvykimo diena

Ramybės laikas, poilsis. Palapinių,
daiktų surinkimas, stovyklavietės tvarkymas.

Visuotinės Taikos Šokis – šventinis
stovyklos užbaigimas, skirtas Taikai visame Pasaulyje.

16.00 Išvykimas namo.

STOVYKLOS PROJEKTO VADOVAI:

Aurelija
Čeredaitė (Čeredejeva, Čeredėjavaitė, Gurinavičienė) – lėlių
teatro aktorė, režisierė ir pjesių, pasakų bei eilėraščių kūrėja, mažuosius
lietuvius ir jų

tėvelius savo kūryba džiuginanti daugiau nei dvidešimt metų.

Ramūnas
Daugelavičius – VŠĮ „Arbatos akademijos“ direktorius

Vaidenis
Čapskis – kūno kultūros ir geografijos mokytojas

Stovyklos svečiai:

Chemijos mokslų daktarė, Lietuvos vegetarų draugijos pirmininkė Ksavera Vaištarienė.

Gražiai gyvensime ne tik palapinėse, maistą gaminsimės lauko virtuvėje,
o prausimės ežere ir pirtyje. Žodžiu visi būsime kaip viena didelė šeima 🙂

STOVYKLOJE NENORĖTUME, KAD BŪTŲ:

Rūkymas ir kiti žalingi įpročiai.

Keiksmai bei bet koks kitas nepagarbus elgesys vienas kito, svečių ar vadovų
atžvilgiu.

Mėsos valgymas (šį kart mūsų stovykloje bus pagrinde vegetariškas maistas ir
pieno produktai).

Mielieji, jei be šių aukščiau išvardintų dalykų negalite išgyventi net
septynias dienas,

patikėkite, ši stovykla ne jums. Tad gerai pagalvokite prieš sutikdami joje
dalyvauti.

SU JUMIS BUS NEDELSIANT ATSISVEIKINTA
JEI:

Išeisite už stovyklos teritorijos neįspėję vadovų.

Eisite maudytis be leidimo ir be vadovo.

Rūkysite ar kitaip svaiginsitės.

KELIALAPIO KAINA:

Nors viskas aplinkui brangsta, mes stengiamės, kad mūsų stovykla būtų
pasiekiama,

todėl turime atitinkamas kelialapių kainas. Kelialapio kaina paskaičiuota už penkias
stovyklos dienas, kas dalyvaus stovyklos kūrime, dviejų dienų laikotarpis
nemokamas.

Vienam suaugusiam žmogui –375 Lt.

Vienam vaikui –230 Lt.

2 vaikai iš vienos šeimos – 300 Lt.

3 vaikai iš vienos šeimos – 400 Lt.

P.S. Dalyvavimas tik „Joninių“ apeigose suaugusiam žmogui – 90 Lt., vaikui
–70Lt.

(atvykimas birželio 23d. iki 15val. išvykimas birželio 24d. iki 16.00val.).

PAVEDIMU:

Paslaugų tiekėjas:Viešoji Įstaiga "Sveikatos žinios" Tvirtovės
al. 90A LT-50185, Kaunas

Įmonės kodas: 135957424 PVM mokėtojo kodas: LT359574219

A/s:. LT60 7044060003712954

AB SEB, Kauno filialas, banko kodas: 70440

Paslaugos pavadinimas: