Žvejai mėgėjai ant Šventosios upės ledo.
Giedromis dienomis ir naktimis spustelėjęs šaltukas iš lėto, bet užtikrintai sutramdė per daugelį metų šiemet buvusį šilčiausią sausį ir ataušusius vandenis sukaustė ledu.
Drąsiausi (vargu ar atsargūs) ledą jau bandė praeitos savaitės viduryje, ant mažesnių vandens telkinių ledo jau žvejojo ketvirtadienį ir penktadienį, o savaitės pabaigoje – ir ant Rubikių ežero ledo.
Praeitos savaitės pradžioje Šventąja plaukė ižas. Vasario 11-ąją ties Elmos kolektyviniais sodais ledai susigrūdo, pagąsdindami potvyniu, kurie sodininkams jau nebe naujiena. Vanduo pakilo keliasdešimt centimetrų, bet vėliau nuslūgo, upės vandenims radus pratekėjimus. Vasario 12-osios, trečiadienio, pavakarę man taip ir nepavyko prieiti prie ties buvusia Kranto kavine, užutėkyje, žvejojančių bene dešimties poledinės žūklės mėgėjų. Vandeniui nuslūgus, pakraštyje liko sausledis, o po juo – vanduo. Be gerų guminių ant ledo neužlipsi, arba reikia rasti tinkamą vietą, tad patraukiau link Rubikių ežero, kuris šiemet ledu pasidengė itin vėlai. Beje, prieš keletą metų išvis nebuvo užšalęs, tačiau dažniausiai rubikiečiai ežere žuvies pasigaudavo jau Kūčioms…
Nuo Aniūnų kaimo pusės properšų nesimatė. Žmonių taip pat. Tik Kriokšlio poilsiavietėje pora vyrukų su peikenomis buvo nuėję už nendrių. Kai pabandžiau eiti link jų, vienas paklausė, kiek sveriu. Pasakius, kad apie 70 kg, nusijuokė, sakė, kad galiu eiti, nes jį, arti šimto sveriantį, laiko. Prisiartinus vyras bakstelėjo ledą peikena, ir iš karto ištryško vanduo, tad šnekėjomės per atstumą.
„Žvejoti dar negalima, reikia grįžti į krantą, – sakė prie Rubikių ežero augęs poledinės žūklės mėgėjas Alvydas Šapoka, mestelėjęs man pastabą, kad ant ledo užlipau neturėdamas smaigų, kuriuos pats buvo pasikabinęs ant kaklo. – Jaunystėje esu įlūžęs, vos išsikapsčiau nugara užčiuožęs ant ledo. Su smaigais drąsiau. Be to, aplinkosaugininkai žvejojančius ar smalsaujančius ant plonesnio nei 7 centimetrų ledo, neturinčius smaigų, gali nubausti pinigine bauda“.
Mano pašnekovas nešykštėjo patarimų, kaip elgtis ant ledo. Pasak jo, kad ledas išlaikytų žmonių grupelę, turi būti ne plonesnis kaip 12 centimetrų. Įlūžus nepanikuoti, su smaigais stengtis „užplaukti ant ledo“, ir šliaužti į tą pusę, iš kurios atėjai…
Praeitą savaitgalį dauguma žvejų ant Šventosios upės užutėkio džiaugėsi sugautais ešeriais, kurių pasitaikydavo 300–400 gramų sveriančių. Buvusi dumblina, krūmokšniais ir meldais apaugusi pakrantė, ją išvalius ir sutvarkius, tapo dideliu, ramiu, nuo nedidelio šaltuko užšąlančiu užutėkiu, žvejų rojumi, kuriame nestinga žuvies. Pasak žvejojančių vyrų, labai patogu – niekur važiuoti, o ir toli eiti nereikia. Kimba ešeriai, kuojos.
Autoriaus nuotr.
Tuo tarpu savaitgalį gausesniu laimikiu ant Rubikių ežero ledo galėjo pasigirti vos vienas kitas, didžiumai nekibo, tačiau vienam laimingajam pavyko net kilograminį ešerį ištraukti.
Ledas Anykščių krašto vandens telkiniuose pasiekė 10–16 centimetrų storį, o šaltukas ir toliau naktimis spaudžia, tad žiema, tikėtina, iki Užgavėnių toliau džiugins ledo ir sniego pramogų mėgėjus. Vasaris rodo savo nagelius, nes ir žemiausia oro temperatūra Anykščių krašte užfiksuota būtent vasarį, 1956 metais, o storiausia sniego danga, siekusi 83 centimetrų, buvo 1996 metų kovą… Šios savaitės pradžioje slidininkams vasaris drėbtelėjo ir sniego, tačiau vandens telkiniai po juo tampa pavojingi.
Su vyru diena