Pievų augalai – maistas ir vaistas

Traupyje praėjusį šeštadienį, rugsėjo 27 dieną, vyko Lietuvos retųjų augalų pažinimo ir apsaugos klubo „Medumėlė“ konferencija „Kas po kojomis žaliuoja“, skirta vienam iš šio klubo įkūrėjų, Traupio botanikos sodo sumanytojui Sigučiui Obelevičiui atminti.

Konferencijoje dalyvavo Gamtos tyrimų centro laboratorijos vadovas, vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Valerijus Rašomavičius, Vilniaus miesto savivaldybės ekologė dr. Ona Motiejūnaitė, Vilniaus universiteto Botanikos sodo Vingio skyriaus vedėja dr. Regina Juodkaitė ir kiti „medumiečiai“. Jie – biologo, buvusio Anykščių rajono vadovo S. Obelevičiaus bendramoksliai, bendražygiai.
„Mūsų klubas gyvuoja ne vieną dešimtmetį. Būtent Sigučio buvo pasiūlyta „Medumėlei“ vadintis klubu. O „klubas“ todėl, kad į klubą kada kas nori, tada ateina, – kalbėjo dr. O. Motiejūnaitė. – Ne vienerius metus rinkdavomės Traupyje, kur vykdavo konferencija, mokymai, pasidalinimas žiniomis. Mus priimdavo Sigutis mokykloje. Dabar, kai Sigučio nėra, nutarėme tradiciją tęsti.“

Pranešimą konferencijoje skaitė ir Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sodo vyresnysis botaninių kolekcijų kuratorius, S. Obelevičiaus brolis Kęstutis Obelevičius. Biologas pasakojo apie augalus, augančius šalia mūsų.
„Lietuvos floroje auga apie 1400 savaiminių augalų rūšių, o svetimžemių augalų rūšių Lietuvoje auga jau turbūt daugiau, nei savaiminių.
Didžiausias lobis botanikams – natūralios pievos ir jose augantys augalai. Kažkodėl visi „draskosi“ dėl kertamų miškų, o kad pievas aria, niekam neįdomu…“, – kalbėjo K. Obelevičius.

Jis papasakojo apie Lietuvos gamtoje augančius prieskonius, kurie yra nepelnytai pamiršti ir pakeisti įvežtiniais. Pavyzdžiui, vietoje gvazdikėlio buvo naudojama žiognagės šaknis, o kartenės lapelius galima valgyti su duona. Dabar masiškai vartojamas meškinis česnakas, nors, pasak K. Obelevičiaus, jo lapų cheminės savybės yra prastesnės už česnako galvučių. Botanikas taip pat kvietė nepamiršti dilgėlių, kiaulpienių, ajerų naudos, bet atsargiai vartoti čiobrelį.
Gamtos tyrimų centro doktorantė Liucija Kamaitytė-Bukelskienė supažindino su dar nedaug tyrinėtų vandens augalų pasauliu, o biologės, ,,Žolynų namų“ savininkės Rasos Buslavičienės pranešimas ypatingai sudomino klausytojus – ji papasakojo, kaip augalus galima vartoti kasdien.

„Mano darbas – asmeninė žoliautoja. Tai labai garbinga profesija, nes ji reikalauja labai daug augalų prie savęs turėti ir turėti labai daug įgūdžių ir žinių jiems tvarkyti“, – savo veiklą pristatė R. Buslavičienė, dviejuose hektaruose žemės Vilniaus rajone auginanti vaistažoles.
„Mano tikslas – ne kuo daugiau augalų pažinti, o kuo labiau suprasti augalo praktinę vertę, ką šiuolaikiniame žmogaus gyvenime galima iš jo išpešti, kaip pritaikyti. <…> Labai svarbu augalą pažinti per visas vegetacines fazes ir pagalvoti, ką galima su šaknimis, lapais, stiebais, žiedais nuveikti. <…> Du svarbiausi poreikiai yra maistas ir fitoterapija“, – pasakojo botanikė bei pridūrė, kad per metus jos šeimai reikia „pusės tonos žolės, o šis kiekis – be bulvių“. R. Buslavičienė sakė, kad šeima visą vasarą maitinasi įvairiomis žolelėmis – valgo šviežias, deda į sriubas, gamina salotas, kokteilius bei jas ruošia žiemai: žolininkė teigė turinti šešis šaldiklius, kuriuose saugo visokiausius augalus ir jų dalis. R. Buslavičienė visiems siūlė užsiraugti garšvų stiebelių, užsišaldyti moliūgo žiedų ar pasidaryti kiaulpienių šaknų traškučių (kad jos nebūtų karčios, reikia kasti lapkričio mėnesį), valgyti stiprių antivėžinių savybių turinčio krūminio builio šaknis ar jaunus varpučio ūgliukus, laukines morkas.
„Medumėlės“ klubo nariai aplankė S. Obelevičiaus kapą ir tęsė paskaitą jo įkurtame botanikos sode. Gamtos tyrimų centro mokslinis darbuotojas Lukas Petrulaitis supažindino susirinkusiuosius su augančiais invaziniais augalais, o S. Obelevičiaus botanikos sodo kuratorė Eglė Djačenko pakvietė pasivaikščioti po botanikos sodą.