Anykščių rajono savivaldybės ligoninės gydytoja endokrinologė Regina Arlauskienė sako, kad gydytojai prie pacientų mirčių nepripranta: „Man labiausiai norisi, kad žmogus, atėjęs pas gydytoją, visada iš jo išeitų savomis kojomis...“ Jono JUNEVIČIAUS nuotr.
2017 m. pradžioje pradėję rubriką „Laiko mašina“ visus metus keliavome per Anykščių krašto žmonių gyvenimo dešimtmečius. Kitais metais „Laiko mašina“ ir toliau nenustos važiavusi…
O šiuos metus baigiame į „Laiko mašiną“ pakvietę sėstis Anykščių rajono savivaldybės ligoninės gydytoją endokrinologę Reginą Arlauskienę. Ariogala, Sibiras, Stelmužė – tai tik kelios stotelės gydytojos gyvenime…
1954 – 1959 m.
Sibiro vaikas…
Gydytojos R. Arlauskienės tėtis kilęs iš Raseinių rajono, mama – zarasiškė. Abu 1949 m. buvo išvežti į Sibirą, į Irkutsko sritį. „Mama dar buvo gimnazistė, kai atsidūrė tremtyje… Ten ji susipažino ir su mano tėveliu, apsivedė. 1954–ųjų sausio 4-ąją gimiau aš, o po trejų metų – birželio 10-ąją – gimė sesuo Laimutė. O kaip aš pavydėjau jai tėvų dėmesio… Kiša būdavo man tą seserį tai palaikyti, tai pažaisti, o man ji visai neįdomi. Man tėvelių reikia, o ne sesės… Nors buvau tik 3,5 metukų, puikai prisimenu jos atsiradimą mūsų namuose. Aš apskritai save atsimenu nuo lopšio. Galvodavau, kad visiems taip yra, bet pasirodo, kad ne – daugelis vaikų pirmųjų savo gyvenimo metų nepamena. Kodėl aš tokia? Gal ragana kažkiek esu…“ – juokauja gydytoja.
R. Arlauskienė įsitikinusi – mažiems vaikams nereikia palikti prižiūrėti už juos jaunesnių sesių ar brolių. „Maži vaikai labai gerai žino žodžius „man“ ir „aš“. Man skauda, man reikia, aš noriu, aš nenoriu… Vaikas gimsta toks tuščias, toks švarus, kaip baltas popieriaus lapas. Jis nežino, kad kitam skauda, kad kito nevalia skriausti… Ir tik laikui bėgant tas baltas popieriaus lapas pildosi, jame sugula pirmosios patirtys, tėvų pamokos, aplinkinių žodžiai. Man atrodo, tai tas pats, kaip motinai vos gimęs kūdikis… Negali sakyti, kad pradžioje jo nemyli, aišku, kad myli, bet kaip ta meilė auga kartu su augančiu vaiku…“ – kalba gydytoja.
Paklausta, ar Sibire praleisti penkeri metai labai buvo sunkūs, pašnekovė teigia: „Tai tėveliams buvo sunku, o man jau nebe. Aš gimiau jau po Stalino mirties, tad viskas buvo pasikeitę, mes, vaikai, didelių baisumų jau nepatyrėme. Mes buvom ir aprengti, ir mylimi, ir gyventi turėjome kur… O žinot, kokius vaisius aš ir dabar labiausiai mėgstu? Apelsinus, nes jų ten buvo, o, pavyzdžiui, obuolių aš nenoriu, man neskanu…“
1959 – 1972 m. Vaikystė ir
paauglystė praleista tarp
knygų
Kadangi gydytojos R. Arlauskienės tėvelis buvo kilęs iš Raseinių rajono, grįžę iš Sibiro jie visi keturi apsigyveno Ariogaloje. Tėtis dirbo vairuotoju, mama – bibliotekininke. „Ariogaloje baigiau pirmą ir antrą klasę. Kai panaikino Ariogalos rajoną, jis tapo Raseinių rajono dalimi – tėvai sugalvojo kraustytis į mamytės gimtinę, į Zarasų rajoną. Namais mums tapo Stelmužė… Mama iki šiol ten nuo pavasario ligi vėlaus rudens gyvena, tik žiemai ją parsivežam pas save. Ačiū Dievui, mamytei – 85-eri, o ji dar geba viena gyventi… Ir man Stelmužė miela, ten mano namai… Dabar jau juokauju, kad gyvenau ir ten, ir šen, mačiau pasaulio, bet paskutinė mano kelionė bus į Zarasus…“, – apie namus kalba gydytoja.
Ir Stelmužėje R. Arlauskienės tėveliai dirbo tuos pačius darbus: tėtis – vairuotoju, mama – bibliotekininke. „Anksti skaityti pradėjau, visą mamos biblioteką perskaičiau. Būdavo, kad sekmadieniais mama palikdavo mane bibliotekoje, o pati su mano sesute išeidavo seneliams padėti prie ūkio darbų. Tai ką aš veiksiu viena likusi – skaitydavau. Labai geras būdas vaikus priversti skaityti – jį gal net nesąmoningai pritaikė ir mano mama – parnešti namo knygą ir vaikui pasakyti, kad negalima jos skaityti, ji skirta suaugusiems. Kaipmat vaikas perskaitys… Tad mano pirmoji savarankiškai iki galo perskaityta knyga – prancūzų rašytojo Emilio Zola romanas „Žerminalis“.
Kai daug skaitai, susiformuoja literatūrinis skonis, nebegali skaityti bet ko… Aš ir dabar daug skaitau, namie turiu savo bibliotekėlę.
O studijų metais kiek profesinės literatūros perskaityta. Būdavo, kad ateina KPI (dabar Kauno technologijos universitetas – aut.past.) bernai, pamatę stirtas knygų, klausdavo, negi tu jas visas ir perskaitysi, aš sakydavau, kad ne tik perskaitysiu, aš dar jas ir išmoksiu… Beje, labai didelė „kalikė“ buvau…“ – pasakoja gydytoja.
Paklausta, kada suprato norinti tapti gydytoja, R. Arlauskienė sako: „Jau nuo vaikystės žinojau, kad būsiu gydytoja. Prisimenu, gal antroje klasėje buvau, kai dėdė į namus parnešė lydį, o aš pirmoji ėmiausi jį skrosti.
Žiūri dėdienė į mane, sako, va čia tai gydytoja bus… O man tik topt galvon – tikrai gydytoja būsiu… Na, ir prasidėjo mano „karjera“. Pirmoji pacientė buvo sesuo. Kai mama nematydavo, aš ją tai skiepydavau, tai vaistus leisdavau… Būdavo gražiai gražiai žaidžiam, tik mama tolyn, aš su adata ir stipriau perbraukdavau… Paskui mama sakydavo, kas tam vaikui nugarą sukandžiojo, o aš žinojau, jog čia mano, gydytojos, darbas… Praktikavausi ant ko tik galėjau…“
Gydytoja teigia, kad mokykloje nebuvusi prasta mokinė, tik labai jau „bailė didelė buvau“.
„Mokykloje kiek prasčiau sekėsi fizika ir matematika… O ir šių dalykų mokytojų labai bijojau. Tad su savo pažymiais pabijojau iš karto stoti į Medicinos institutą, tad įstojau į Prano Mažylio medicinos mokyklą (dabar – Kauno kolegija – aut.past.)“, – apie ilgų mokslų pradžią pasakoja gydytoja R. Arlauskienė.
1972 – 1980 m.
Patys gražiausi metai…
„Mokantis Medicinos mokykloje pagrindinis tikslas buvo ją baigti „raudonu“ diplomu ir su vienu – chemijos – egzaminu stoti į Medicinos institutą. Kai turi tikslą, kitaip ir būti negali – jo bet kokiu atveju sieki. Žinojau, kad turiu baigti Medicinos mokyklą labai gerais pažymiais, tai ir mokiausi, tikrai labai daug mokiausi… Gyvenau pas dėdę su dėdiene kaip pelė po šluota. Ir ne dėl to, kad griežti dėstytojai būtų buvę ar mokytis labai spaudę, bet pati supratau, kad tai yra laikotarpis, kai turiu labai daug mokytis. Ir, aišku, baigiau Medicinos mokyklą „raudonu“ diplomu, su visais medalininkais laikiau stojamąjį chemijos egzaminą, gavau 5, ir taip įstojau į Kauno Medicinos institutą, į Gydomąjį fakultetą“, – apie tai, kaip reikia siekti savo tikslų, pasakoja gydytoja.
Kaune, pasak pašnekovės, prabėgę gražiausi metai… „Studentiški metai buvo nuostabūs… Nepaisant tų bjaurių dėstytojų, kurie mums nuo pirmo kurso kompleksus varė. Jautėmės kaip kokioj XIX.a Anglijos mokykloje… Mokytis reikėjo daug, labai daug literatūros teko skaityti rusų kalba, bet man patiko, juk studijavau tai, ko norėjau nuo pat vaikystės“, – kalba gydytoja.
„Kaune praleidus 8 metus, dar vienus Panevėžyje internatūroje, iš „durnumo“ atvažiavau dirbti į kaimą, į Debeikius, kur išdirbau 3 metus“, – šypsosi pašnekovė.
Paklausta, tai kas gi nutiko, kad į kaimą panoro, gydytoja R. Arlaukienė žodžio kišenėje neieško: „Ogi iš „durnumo“. Dar Institute dekanas man siūlė važiuoti dirbti į Zarasus. Klausiu mamos, ar grįžti dirbti į savo rajoną, mama nieko nesakė, paliko man pačiai nuspęsti. Ir aš nusprendžiau… Kažkas šovė į galvą, kad nemokėsiu mieste dirbti, o jeigu blogai dirbsiu, tai savo tėvams tik gėdą užtrauksiu, jau tada geriau į kaimą. Tai štai kaip tie Debeikiai mano gyvenime atsirado…“
1980 – 1990 m.
Anykščiuose liko dėl meilės
Trejus metus gydytoja R. Arlauskienė atidirbo Debeikiuose – kaip terapeutė turėjo etatą ir dar pusę – kaip pediatrė. Pasibaigus tiems trims metams, gydytoja vėl turėjo galimybę sugrįžti į Zarasus. „Būčiau dirbusi Zarasuose kaip šeimos gydytoja ir apylinkę būčiau turėjusi, gerai būtų buvę… Bet va ištekėjau už Arlausko ir niekur iš Anykščių rajono jau nebeišvažiavau… O jis – grynas anykštėnas, savo rajono nė už ką nebūtų palikęs, teko man prisitaikyti“, – apie gyvenimo vingius pasakoja gydytoja.
Ir su būsimu vyru ji susipažino ne bet kur, o ligoninėje. „Kaip tik budėjau ligoninėje ir per tą mano budėjimą mirė būsimo vyro senelis… Man tai stresas, žmogus mirė, nieko aplink nemačiau, o jis mat dar suspėjo ir žmoną nusižiūrėti“, – šypsosi gydytoja.
Sukūrusi šeimą, R. Arlauskienė pradėjo dirbti Anykščiuose. „Iš pradžių dirbau kraujo perpylime, bet labai norėjosi gydomojo darbo. Tais laikais a.a. gydytoja Lionė Gižinskienė puse etato dirbo endokrinologe ligoninėje, tačiau jai prasidėjo bėdos su sveikata, pasiliko ji dirbti tik poliklinikoje. Man buvo suteikta galimybė pasimokyti endokrinologijos. Dvejus metus dirbau ir papildomai dar studijavau šią specializaciją, išlaikiau egzaminus, apsigyniau kategoriją ir tapau gydytoja endokrinologe. Tai – prestižinė sritis. Ir dabar endokrinologų yra ruošiama labai mažai, nors poreikis šios specializacijos gydytojų yra didelis. Taigi jau daug metų Anykščiuose esu vienintelė endokrinologė“, – apie gydomojo darbo pradžią Anykščių ligoninėje pasakoja R. Arlauskienė.
Beje, jau dirbant Anykščių ligoninėje 1985 m. gydytoja susilaukė sūnaus Giedriaus. Šiuo metu jis gyvena Kaune, turi draugę, beje, būsimą medikę. Baigęs Anykščių A. Baranausko vidurinę mokyklą, vaikinas pasirinko studijas Kauno technologijos universitete, Mechanikos fakultete.
Paklausta, kokia mama sūnui buvusi, gydytoja R. Arlauskienė ir vėl juokauja: „Asociali mama buvau. Tą pasakiau ir garsiai, kai sūnui baigiant vidurinę mokyklą teko sakyti kalbą išleistuvių metu. Daug dirbau, mažai laiko turėjau… Tik, ačiū Dievui, tas mano vaikas geras buvo, nekėlė jis mums jokių problemų. O kalbant rimtai, teko kartu su juo ir prie vadovėlių pasėdėti, kartu baigėm šešias klases, toliau jau aš „nebesimokiau“. Beje, esu dar jauna – anūkų kol kas neturiu. Pagimdžiau būdama 30-ies, tai ir sūnus, matyt, niekur neskuba“.
1990 – 2017 m.
Gerumas ir benamiui katinui
R. Arlauskienė į klausimą, ar ateina toks laikas, kai gydytojai, dažnai susidurdami su mirtimi, pripranta prie jos, atsako: „Ne. Gydytojas toks pat žmogus kaip ir visi kiti… Kiekviena paciento mirtis gydytoją daugiau ar mažiau paliečia. Tik mirties akivaizdoje gydytojas negali pasimesti – iki paskutinės minutės turi išlaikyti šviesią galvą, priimti sprendimus, kovoti… Aišku, jeigu kasdien matyčiau mirštančius žmones, gal kažkiek ir priprasčiau… Kolegė gydytoja Vaida Klimkevičienė sako, kad pasaulis yra sudarytas iš vyrų, moterų ir moterų gydytojų. Tai reškia, kad negali nei pasimesti, nei pradėti bliauti“.
Prieš metus gydytoja R. Arlaukienė Amžinybėn išlydėjo vyrą, su kuriuo pragyveno 32 metus… Dar sunku, dar skauda: „Su tėvais pragyvenau 18 metų, o su vyrų beveik per pusę daugiau – 32 metus…“
Bet gydytoja nesijaučia vieniša. Namuose dabar jos laukia trys murkiantys draugai. Apie kates su gydytoja galima kalbėti ilgai – jos darbo kabinete iš po stalo stiklo žvelgia dvi akys – augintiniai net ir darbe kartu. Ir tie augintiniai ne bet kokie – išgelbėti, prijaukinti, mylimi…
