Dizainerė Jolanta Rimkutė (centre), keramikė Ramunė Pranckevičiūtė ir grafikė Loreta Uzdraitė liepos viduryje paminėjo profesionalaus meno Janydžių galerijos vienerių metų sukaktį.
Prieš metus dizainerė Jolanta Rimkutė, keramikė Ramunė Pranckevičiūtė ir grafikė Loreta Uzdraitė Anykščiuose, Janydžių gatvėje, atidarė profesionalaus meno Janydžių galeriją.
Apie pirmuosius šios galerijos metus, jos lankytojus, kūrybines dirbtuves ir ateities planus – „Anykštos“ pokalbis su garsia Lietuvos mados dizainere, kostiumų dailininke, dėstytoja, sukūrusia daugybę teatro kostiumų ne tik šalies, bet ir užsienio scenoms J. Rimkute.
– Kokie tie pirmieji Janydžių galerijos metai?
– Geri. Tai, ką planavome, kas buvo galvoje, viską pavyko įgyvendinti. Nebuvome sugalvoję, kuriuos mėnesius dirbsime, bet idėja vasarą dirbti liepą, rudenį – lapkritį, žiemą – gruodį, pavasarį – balandį – pasiteisino. Tai tie mėnesiai, kada galerija atvira, kai pačios čia būname ir eksponuojame naujus darbus. Taip pat tai – susipažinimo metai – su aplinka, galiausiai – tarp savęs.
Buvo puikus laikas – visų pirma, mums pačioms – su Zita Inčirauskiene ir jos kaligrafijos pamokomis. Iš pradžių mes pačios vedėme edukacijas, o dabar leidomės vedamos. Kadangi mūsų galerija maža, visą šią edukaciją darėme Anykščių Menų inkubatoriuje, kur yra daug erdvės. Mes pačios užaugome iš Menų inkubatoriaus, todėl buvo labai paprasta paprašyti. Tai – labai geras metų pabaigimas iki rudeninio sezono.
Sprendimas pasikviesti svečių taip pat labai pasiteisino – gera žinoti, kiek aplink mus yra kitų sričių menininkų. Naujos pažintys visada yra miela.
– Kaip šiuos menininkus surandate? Ar tai – asmeninės pažintys, o gal jie susiranda jus?
– Kol kas yra asmeninės pažintys. Ir Zitą Inčirauskienę aš pati seniai pažįstu, ją žinau būtent kaip Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto dėstytoją – ji yra ir Linos Svirplelės dėstytoja. Buvo išnaudota proga, kad puikus žmogus dažnai būna Anykščiuose ir radome datą, kuri būtų patogi visiems.
Ko gero, darysime tą ir toliau, nes yra daug puikių žmonių, kurie gali daug ką papasakoti.
– Ar galite įvardyti, kas yra Janydžių galerijos lankytojas?
– Manau, kad pirmieji metai yra smalsumo metai. Iš smalsumo užsuka labai skirtingi žmonės. Tai – labai „faina“, nes mes, kaip atėjūnai, pažindinamės su vietiniais ir ne vien vietiniais žmonėmis. Čia yra labai giliai vietinių, daug naujai atvažiavusių ir vasarotojų.
Suprantu, kad visi norime greito rezultato ir kaip iš knygutės parašyto scenarijaus. O man atrodo, kad reikia kantrybės. Man atrodo, yra kažkokios taisyklės arba dėsniai, kuriuos susigalvoji ir žinai, o kitos – kurias reikia jausti.
– Kas ateina į kūrybines dirbtuves? Ar tai – vis tie patys žmonės, ar nuolatos – kiti?
– Yra ir tokių, ir tokių. Vasarą labai gera – daug kas čia vasaroja, pas mus ateina. Mes pripratę, kad visa informacija dabar socialiniuose tinkluose, bet ne visi ją mato ir ne visi skaito. Todėl tenka ir asmeniškai pasakyti. Įvairumas yra.
– Ar iš lankytojų sulaukiate pastabų, pageidavimų?
– Kol kas didieji kritikai – mes pačios. Nepamirškime to, kad buvome susiplanavę ir padarėme parodą, buvo net trys bendradarbiavimai su Menų inkubatoriumi, su jo pagalba rugsėjo mėnesį važiuojame į parodą Helsinkyje.
– Šiais metais prie jūsų prisijungė ir keramikė Lina Svirplelė. Galbūt komandą papildys ir daugiau narių?
– Niekados negali žinoti. Durys nėra uždaros, bet norisi, kad tiek mes, tiek kūriniai, kuriuos mes kuriame, susikalbėtų. Pagrindinis dalykas – kad įvyktų dialogas.
Man labai patiko Eglės Širvytės juvelyrika, nes ji labai savaip perfrazuoja etninius motyvus arba senojoje architektūroje mato elementus. Tokie sprendimai man labai įdomūs. Ir, pagrindinis dalykas, – kad nedubliuotume viena kitos. Kiekviena turime savo medžiagą ir norime, kad atėjęs žiūrovas ar pirkėjas nesusimaišytų.
Mums tarp savęs yra labai gerai.
– Ir tuomet Janydžių galerija išsiplės iki pat Menų inkubatoriaus…
– Tikrai ne, nemaišykime. Nepamirškime, kad mes esame privatūs. Nesame niekam įsipareigoję, bet yra ta kokybė, kurią norime sau atliepti. Man prioritetas – turinio kokybė. Nebent vieną dieną atsiras kelios galerijos, gali būti skirtingos galerijų koncepcijos. Mes pradėjome nuo „namų“ – kaip namuose gali gyventi meno kūriniai.
Tačiau Anykščiuose nėra daug erdvių, kuriose profesionaliai ir gražiai galime eksponuoti darbus.
– Ar jūsų galerijoje sukurtus darbus galima įsigyti?
– Be abejo. Tačiau, supraskite, tai – daug laiko ir sąnaudų reikalaujantis darbas ir jo vertė yra. Neįmanoma, kad darbai kainuos penkis eurus.
– Kokie galerijos ateities planai ir vizijos?
– Svarbiausia, kad ateityje nebūtų karo. O pats artimiausias planas minėta paroda Helsinkyje. Per metus turėjome susidirbti viena su kita ir štai po metų galime save parodyti kitiems – suomiams. Toks netikėtas iššūkis.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Aš nebenorėjau gyventi…
Sveiki,norėjau pasidalinti savo tikru liudijimu.Atsiprašau už klaidas ,bet manau suprasit ką norėjau parašyti.Visada galvojau,kad esu geras žmogus ir po mirties nukeliausiu į dangų (rojų).Nes dariau viską pagal senas tradicijas,kaip ir dauguma katalikų.Lankiau bažnyčią,ėjau išpažinties ir taip toliau.Bet mano gyvenime nebuvo tikrojo Gyvojo Dievo.Nes atbuvęs bažnyčioje ir gavęs „palaiminimą”,grįždavau į savo baisų gyvenimą kuriame buvo pilną nuodėmių.Pykčio,apkalbų,keiksmažodžių,melagysčių,puikybės,godumo,barnių, veidmainyščių,savanaudiškumo,alkoholio,rūkymo,ištvirkavimų,nesantuokinių lytinių santykių,pornografijos,masturbacijos,mintimis galvojau visokias nešvankybes,rūpinausi perdėtai savimi ir savo išvaizda.Kad patikčiau kitiems,o vidus buvo prasmirdęs ir supuvęs nuo nuodėmių.Ir galvojau,kad tai normalu ir esu geras žmogus.Tai juk žmogiška,juk niekam blogo nedarau.Svarbiausia žmogaus neužmušti,o visą kitą Dievas atleis.Ir aš labai klydau,taip galvodamas! Kol vieną rytą atsikėlus man dingo noras gyventi.Norėjau nusižudyti! Nes nebepakėliau nuodėmių naštos! Nebekenčiau savo kūno! Norėjau sunaikint jį,atimdamas sau gyvybę! Su kiekviena minute darėsi vis blogiau ir blogiau! Bet Dievas davė mano galvoje tokią baisią mintį,kad jei nusižudysiu,tai manęs laukia amžinos kančios pragare.Ir iš ten jau grįšt nebegalėsiu.Tas noras atimti sau gyvybę niekur nedingsta,o tik dar labiau stiprėja! Norėjau save suplėšyti gabalais,kad manęs nebeliktų visai.Tokio jausmo dar niekada gyvenime nejaučiau,nebežinojau ką daryt! Tai žodžiais neįmanomą perteikt! Tai reikia išgyventi.Tai baisiausias jausmas ką gyvenime esu patyręs.Dabar suprantu,koks baisus yra jausmas kai Dievas palieka žmogų atsitraukdamas nuo jo.Tai nežmoniškai didelė dvasinė kančia.Neįmanoma to nupasakot…Vėl Dievo atsiūsta man mintis,kad jokie daktarai čia nepadės.Aš nebežinojau ką daryt,buvau visiškoje neviltyje.Galvojau,kad nieks man jau nebepadės…Tada prisiminiau Dievą ir verkdamas su didele nežmoniška kančia,šaukiausi Jėzaus Kristaus ir sakau: Dieve,jei Tu tikrai esi,tai padėk man,nes nebežinau kas darosi,man labai blogai,padėk Jėzau!!! Ir man taip prašant ir besimeldžiant pradėjo gerėt ir dingt tas baisus noras nusižudyti.Kol visiškai pranyko. ŠLOVĖ DIEVUI!!! Nuo to laiko pradėjo megztis mano draugystė su tikruoju ir Gyvuoju Dievu.Ir davė Dievas suprast,ką dariau negerai.Kad visos nuodėmės nėra toleruotina ir normalu.Nes Dievas yra Šventas ir jokios nuodemės nekenčia! Negali sakyti,kad myli Dievą ir tiki Juo,jei nesielgi taip,kaip moko Jo žodis(Biblija). O vietoje to,žiūri visokias televizijos laidas,filmus kuriuose vaidina visokie paleistuviai ir bedieviai.Toks žmogus nėra priimtinas Dievui! Negali tarnauti Dievui ir šėtonui vienu metu! Suprantu,tai nėra lengvą atsisakyti visų blogų dalykų prie kurių esam pripratę.Bet kito kelio nėra,norint patekti į rojų. Todėl nuoširdžiai savęs paklausk? Ar ir tu esi ir laikai save geru žmogumi,darydamas tokias nuodėmes,kaip ir aš??? Štai ką turi daryti,kad būtum išgelbėtas. Turi nuoširdžiai atgailauti ir atsiprašyti Jėzaus Kristaus už visas savo nuodėmes ir kad išgelbėtų iš nuodėmių vergijos ir amžinos pražūties.( Amžinų kančių pragare) Ir Jėzus jus tikrai išgirs. Tim 2,5 Nes yra vienas Dievas ir vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas-žmogus Kristus Jėzus.Jis vienintelis užtarėjas prieš Dievą Tėvą! Ne jokie angelai,Petrai,Marijos ar dar kas.Jiems melstis ir prašyti jų užtarimo bei juos garbinti nereikia ir negalima.Nes mes turim vienintelį užtarėją Jėzų Kristų.Nors kai kurie moko priešingai! Todėl reikia asmeniškai pačiam skaityti kanoninę Bibliją,pradedant nuo Naujojo testamento ir prašyti Dievo,kad padėtų suprast kas ten parašyta,bei pažinti tikrą tiesą.Nes kitu atvėju pasiklydę pasaulio meluose pražūsit! Skaistyklos nėra! Rojus arba pragaras.Neapsigaukit!!! Didžiausia žmonių klaida,kad patys nenori pažinti tikrojo Gyvojo Dievo bei Jo žodžio( tikros tiesos) kuri juos išgelbės! Nes šėtonas daro viską,kad tik žmonės neskaitytų Biblijos ir nesužinotų tikros tiesos! Juk šėtono tikslas žmonės pražudyti! Todėl nelaukit,kad nebūtų per vėlu! Nes po mirties nieko jau nebegalėsit pakeisti,ir atsiradęs jūsų tikėjimas jau niekuom nebepadės. Juk negali iš Dievo tikėtis pasigailėjimo,kai pats Jį atmeti ir nenori su Juo susipažint,skaitydamas Bibliją ir nuoširdžiai to norėdamas.Dievas labai yra mylintis,bet ir teisingas bei grieštas tiems kurie Jį atmeta ir neklauso Jo. Tad labai gerai pagalvokit,kad netektų amžinybėje gailėtis. Tepasigaili Dievas jūsų ir padeda atrasti kelią pas Jį.
Atgailos malda
Viešpatie,Jėzau Kristau,gailiuosi nuoširdžiai dėl visų blogų dalykų,kuriuos esu padaręs savo gyvenime.Prašau atleisk man.Aš nusigręšiu nuo viso to blogo,kurį žinau,kad dariau.Ačiū,Jėzau,kad mirei ant kryžiaus dėl manęs,kad išlaisvintum mane nuo nuodėmių.Ateik į mano gyvenimą,mokyk mane,kaip teisiai gyventi,vesk mane savo keliu,pripildyk Šventąja Dvasia ir pasilik su manimi amžinai,kad neįšeičiau į pražūtį.Ačiū Tau Jėzau.Amen.
Jn 3,16
Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų(Jėzų)kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.
Jn 3:36
Kas tiki į Sūnų,turi amžinąjį gyvenimą,o kas netiki į Sūnų-gyvenimo nematys:ant jo pasilieka Dievo rūstybė.