Šiandieną ilgametį Svėdasų krašto (J. Tumo-Vaižganto) muziejaus darbuotoją, įkūrėją ir puoselėtoją Vytautą Bagdoną išlydėjome į pensiją. Atsisveikinimo popietėje dalyvavo Anykščių viešosios bibliotekos direktorė Jurgita Bugailiškienė, Anykščių rajono savivaldybės meras Kęstutis Tubis, Vicemeras Dainius Žiogelis, Anykščių rajono savivaldybės Tarybos narys Donatas Krikštaponis, Vaižganto krašto bendruomenės vadovas Pranas Maišelis ir kiti bendruomenės nariai.
Kaip Lietuvos kultūra sunkiai įsivaizduojama be kunigo, rašytojo, spaudos darbuotojo, pedagogo, knygnešio Juozo Tomo-Vaižganto, taip Anykščių kraštas neįsivaizduojamas be ilgamečio spaudos ir kultūros darbuotojo Vytauto Bagdono.
Vytautas Bagdonas – ryški Anykščių krašto kultūros lauko asmenybė. Tai žmogus, kurio gyvenimas – tai nuoseklus tarnavimas gimtajam kraštui, jo istorijai ir žmonėms. Nuo 2006 metų jis yra Vaižgantiečių klubo „Pragiedrulys“ vadovas, neperiodinio laikraščio „Pragiedrulių žemė“ leidėjas, kurio veikla pastebėta ir įvertinta gausiais apdovanojimais – nuo Juozo Tumo-Vaižganto, Teresės Mikeliūnaitės, Jono Vileišio premijų iki Sėlių krašto šviesuolio vardo ir naujausios Juozo Keliuočio literatūrinės premijos.
Fotografija ir žurnalistika – nuolatinės Vytauto Bagdono bendrakeleivės, atėjusios į jo gyvenimą tikrai anksti. Dar besimokydamas Anykščių Jono Biliūno vidurinėje mokykloje (panašiai nuo šeštos klasės) jis pradėjo fotografuoti šeimų šventes, jubiliejus ir netgi laidotuves. Jau tuomet savo nuotraukas ir rašinėlius siuntinėdavo į spaudą. Vytauto korespondencijas mielai spausdino tuometinis „Kolektyvinis darbas“, „Valstiečių laikraštis“, „Tiesa“, žurnalas „Moksleivis“ ir kiti leidiniai.
Nors Vilniaus universitete neakivaizdines žurnalistikos studijas Vytautas baigė tik 1989 m., nuo 1975 m. jis yra Lietuvos žurnalistų sąjungos narys.
Pirmoji V. Bagdono profesija – poligrafijos specialistas – raidžių rinkėjas. Simboliška, kad dar jaunystėje Vytautas išmoko rinkti raides, o vėliau visą gyvenimą rinko žmonių istorijas, fiksavo krašto kultūros fragmentus, istorijos ženklus.
Po studijų Vilniuje Vytautas dirbo fotokorespondentu Jonavos rajono laikraštyje „Jonavos balsas“. Netrukus, gavęs pasiūlymą, grįžo darbuotis į gimtuosius kraštus – įsidarbino fotokorespondentu Anykščių rajono laikraštyje „Kolektyvinis darbas“ (dabar „Anykšta“).
1979 m Vytautas Bagdonas pradėjo dirbti kolūkyje „Lenino keliu“ (nuo 1989 m. – Malaišių kolūkis) valdybos pirmininko pavaduotoju kultūriniam-masiniam darbui. Taip likimas jį susiejo su Svėdasų kraštu, Vaižganto žeme.
1987 m. šiose patalpose, Vytauto Bagdono iniciatyva įkurtas Svėdasų krašto muziejus. Muziejus įkurtas pastate, kuriame anksčiau veikė Kunigiškių pradžios mokykla, joje dvejus metus mokėsi Juozas Tumas. 1930 m. Kunigiškių pradžios mokykla buvo pavadinta kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto vardu.
Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejų įkūręs, o nuo 1992 metų ir muziejuje dirbęs Vytautas Bagdonas pašventė gyvenimą Vaižganto kūrybos ir palikimo puoselėjimui: rašė straipsnius, leido leidinius, organizavo parodas ir renginius.
Vytauto Bagdono publicistika, informaciniai leidiniai, fotografijų albumai, biografinis fotoalbumas „Nusilenkime Vaižganto Žemei…“, prisiminimų albumas apie aktorių Ferdinandą Praną Jakšį ir daugybė kitų – visų mūsų turtas. Džiaugiamės Vytauto Bagdono parengtais ir išleistais leidiniais, nes jo knygos – vertingos krašto istorijos ir kultūros liudininkės, leidžiančios pažinti vietos gamtą, istoriją, iškilius Svėdasų krašto žmones ir jų pasaulį. Tai lėtas, atsakingas, bet nepaprastai reikalingas darbas, be kurio Svėdasų ir Anykščių krašto kultūrinis žemėlapis būtų gerokai skurdesnis.
Be Vytauto neapsieina ir jau tradicija tapusios Vaižgantinės. Renginys, šiemet vykęs jau 16 metus, kasmet sutraukiantis šviesuolius iš visos Lietuvos!
Vytautas, kaip ir pats Vaižgantas, apie kurį jis rašo – dirba su meile, pagarba ir atsakomybe. Bagdonas – atsakingas ir darbštus Vaižganto žemės metraštininkas, siekiantis, kad Vaižganto krašto istorija kalbėtų gyvai. Tai ne pavieniai darbai, o ilgametė kultūrinė misija, už kurią Vytautui esame dėkingi ir skolingi.
Linkime Vytautui neprarasti žurnalistui būdingo tikslumo, kraštotyrininko kantrybės, fotografo įžvalgumo, kad nuoseklią, dešimtmečius trunkančią Svėdasų kraštui skirtą leidybinę veiklą ir toliau pildytų nauji straipsniai, leidiniai.
Anykščių L. ir S.Didžiulių viešosios bibliotekos inf.
Kai kurie komentatoriai parašo nei šį, nei tą, sunku suprasti jų filosofijas. Pavyzdžiui Pastebėjimo komentarą gali suprasti tik išgėręs. Gal apsvaigęs nuo šampano taurės rašė koks nors pilietis ir pats nesuprato ką parašė. Taigi, bus konkursas į naują darbo vietą ir tinkamas asmuo galės sėkmingai dirbti muziejuje. Kam tie visokie kvaili išvedžiojimai?
Biudžetinėje savivaldybės įstaigoje atsilaisvino darbo vieta darbingo amžiaus gyventojui. Senjorai savo mėgstamą veiklą gali tęsti bendradarbiaudami su savivakdybės kultūros įstaigomis pagal savarnkiškos kūrybinės veiklos ar nevyriaysybinės organozacijos veiklos susitarimo ir bendradarbiavimo principus abipusių tikslų įgyvendinimo pagrindais, tinkančiais vykdomai savivaldybės ir jos įstaigų veiklos strategijai kaip ir buvo dirbant etatiniu darbuotoju.
Reikia tikėtis, kad muziejinį objektą valdanti biblioteka sugebės jį atverti naujomis pažinimo galimybės visuomenei ir po šio, suprantamo pasikeitimo.
Galima tokiam veikliam žmogui tiktai palinkėti visokeriopos sėkmės. Reikia tikėtis, kad gerbiamas Vytautas ir toliau rašys knygas, fotografuos, tęs savo mėgiamas veiklas.
Ačiū, gerbiamas Vytautai, už kraštotyrai, muziejui, žurnalistikai, fotografijai paskirtus dešimtmečius. Ir toliau lauksime Tavo foto parodų, knygų, rašinių spaudoje.
Viena vertus, tai ne muziejus, o labiau istorinės atminties vieta, kita vertus, gerbiamas žurnalistas ne muziejinikas, o tik šio objekto istorinės atminties ilgametis prižiūrėtojas.
Pagarba šiam žmogui už jo atiduotą gyvenimo laikotarpį nuo kolūkio laikų saugant vietovės istorinę atmintį ir J. Tumo-Vaižganto gimtinės bei pradžios mokyklos atminimą, inicijavus ir ženkliai padedant kitiems istorinių vertybių puoselėtojams Lietuvoje.
Reikia teigiamai vertinti poelgį žmogaus, kuris šitiek metų išdirbęs muziejininku Svėdasų krašto muziejuje, savo valia, savo iniciatyva priėmė sprendimą išeiti iš darbo ir savo postą užleisti kitiems. Pagarba.
Sėkmės, gerbiamas Vytautai, Jūsų kūrybinėje veikloje. Tegu darbas muziejuje Jums bus tik tarpinė stotelė visoje Jūsų veikloje.
Vis dėlto rašomi du žodžiai, o ne vienas. Komentatorius neišmano lietuvių kalbos, privelia daug klaidų, o vis tiek rašinėja nesąmones. Ne jums spręsti, kada žmogus turi išeiti į pensiją, kada nori, tada ir išeina.
Gerbiamas Vytautas dirbo ilgai, bet stropiai, produktyviai, kūrybiškai. Niekas neprašė jo išeiti į pensiją, jis pats taip nusprendė. Galėjo dirbti dar ilgiau. Reikia tik sveikinti ir gerbti jo pasirinkimą.
Į užtarnautą poilsį reiktų išeiti laiku ir nesilaikuti įsikibus į darbo vietą lygtai būtum vienintelis ir nepakartojamas.Man asmeniškai nekaip jau žiūrisi .Yra jaunimo kurie tikrai sugeba geriau ir išmintingiau dirbti.Tai liečia ir tarybos narį D.K