Po kelionės į JAV

Vytautas  V. Landsbergis neseniai grįžo iš JAV, kur su Ieva Narkute ir žmona Ramune koncertavo ir rodė filmą. Interviu su Vytautu V. Landsbergiu.

-Neseniai grįžote iš kelionės po JAV, kur kartu su žmona Ramune Landsbergiene ir Ieva Narkute pristatėte filmą apie partizanus „Trispalvis“ ir kartu koncertavote, papasakokite kaip Jums sekėsi?

– Kelionė pasisekė puikiai. Pradėjom nuo Bostono, Niujorko, Vašingtono, paskui nulėkėm į Čikagą, iš ten į Floridą ir Los Angeles. Tvyrojo kažkokia Sąjūdžio laikų dvasia, kai susirinkdavo ir jauni, ir vyresni, išsėdėdavo po tris valandas, o pabaigoje po filmo ar koncerto kitąsyk dar pasilikdavome vakaroti iki paryčių, dainuoti, kalbėtis. Tokio žmonių nuoširdumo bei artumo pats sau tegaliu pavydėt; ir jei kas sakys, jog lietuviai pikti, pavydūs ar nedraugiški – sakysiu, pasiimkit gitarą ir važiuokit į Ameriką, pamatysit, jog tai – netiesa.

Labai gražiai Amerikos išeivija priėmė Ievą, manau, kad ten jau irgi atsirado gausus jos gerbėjų skaičius. Gal pirmąsyk pajutau šiltą, nevaldišką bendradarbystę ar netgi bičiulystę su valdžios institucijomis – tiek konsulu Niujorke Valdemaru Serapinu, tiek ambasadorium Žygimantu Pavilionu. Jiems nuoširdus ačiū. (Beje, jei pradėčiau vardint visus, kurie mums ten padėjo, atsirastų labai ilgas sąrašas).

– Kaip reagavo ir kokie buvo atgarsiai iš JAV gyvenančių lietuvių apie filmą ir koncertus? Kuo publika skyrėsi/ buvo panaši Lietuvoje ir JAV?

– JAV gyvenantiem lietuviams labai reikia Lietuvos, jie nori būt kartu – jos istorijoje, dainose. To jausmo kitąsyk mažiau Lietuvoje, bet tai ir natūralu, kad ne visada vertinam tai, ką turim. Atrodo – kas ta Lietuva? Korumpuota valdžia, papirkta žiniasklaida ir dar kas nors labai blogai. Viskas savaime suprantama ir nieko čia ypatingo… O kai išvažiuoji, imi prisiminti ir tai, kas gera, ko pasiilgsti ir neturi.

Kitas momentas – važiavome padėkoti už paramą „Trispalviui“, nes be Amerikos lietuvių šis filmas nebūtų atsiradęs; Lietuvos valdiškos kultūros institucijos filmui davė lygiai nulį litų (nors atsiprašau, truputį meluoju: URM nupirko lėktuvo bilietus man ir Ievai, taigi prisidėjo prie filmo paviešinimo).

O publika iš tiesų panaši ir Lietuvoje, ir Amerikoje: ir ten verkia, žiūrėdami filmą, ir čia; ir ten braukia ašarą, kai dainuoja Ieva, ir čia. Ko labiau bijojau – savo vežamų juokų, kaip bus priimtas naujasis rudnosiukas ar mudviejų su Ramune dainuojami žiaurūs romansai; bet ačiūdie mano nuogąstavimai visiškai nepasitvirtino.

Išvados galėtų būt tokios: valdžia daug šneka apie ryšių su išeiviais stiprinimą, apie pilietiškumo ugdymą ir t.t. Man atrodo, kad Ievos Narkutės nuvykimas (siuntimas) koncertuoti į emigracijos bendruomenes (ar „Skylės“, ar D.Razausko ar E. Sirvydytės…) būtų itin natūrali sąmoningos valstybės investicija į tai, kad ilgėliau būtume kartu.

-Ar spėjote pakeliauti po šalį? Kokį įspūdį paliko JAV?

Deja, koncertų grafikas buvo itin įtemptas, dažnai tiesiai po koncerto tekdavo lėkti į kitą miestą; tad gaivaus vasariško oro įkvėpėm tik Floridoje, kur turėjom galimybę porą dienų pabraidžiot pajūriais ir pakramtyt nuo medžio nusiskintą avokadą, dar suspėjom nosį įkišt ir į Salvadoro Dali muziejų; ir viena laisvesnė diena Los Angeles, kai bičiulis mus nuvežė į kalnus, į fermą pas nuostabų ūkininką, buvusį Punsko lietuvį – Aloyzą Pečiulį.