Po pamokų geriausia rajono mokytoja į rankas čiumpa… šautuvą

Minint Tarptautinę Mokytojų dieną, Anykščių kultūros centre vyko „Geriausio metų mokytojo“ apdovanojimai. Šiais metais geriausios metų mokytojos titulas atiteko Anykščių rajono Troškūnų Kazio Inčiūros gimnazijos pedagogei Vladai Dovydėnienei. Gimnazistams fiziką ir etiką dėstanti mokytoja Troškūnuose dirba nuo 1990-ųjų.
Mokytoja Vlada Dovydėnienė pageidavo bendrauti raštu ir plačiau apie savo pedagogines patirtis pasakoti vengė.

– Kaip nusprendėte pasirinkti mokytojos profesiją? Gal tai buvo vaikystės svajonė? Ar niekada negalvojote dirbti kito darbo?

– Mokytoja svajojau būti nuo vaikystės. Mane labai žavėjo astronomija – žvaigždės ir žvaigždynai, pilnas paslapčių dangus, bet visą laiką galvojau, kad aš to nepasieksiu, nes fizikos – astronomijos mokslas yra sudėtingas ir sunkus. Pasirodo, kai labai nori, viską įmanoma pasiekti.

– Kiek metų dirbate mokytoja? Ką dėstote?

– Mokykloje jau dirbu 34-tus metus. Dėstau fiziką ir etiką.

– Ką Jums reiškia Metų mokytojos įvertinimas? Kaip manote, gal tokie įvertinimai skatina mokytojus dirbti dar geriau?

– Metų mokytojo įvertinimą laikau dideliu iššūkiu, reikalaujančiu stengtis ir nesustoti. Šis įvertinimas ir sujaudino, ir nustebino, ir dar labiau įpareigojo.

– Su kokiais iššūkiais tenka susidurti, mokant vaikus? Kaip tramdote nenuoramas?

– Mokant vaikus didžiausias iššūkis – mobilieji telefonai, kurių jie nenori iš rankų paleisti. Turiu krepšelį, kurį pakeliu, ir mokiniai jau žino, kad jei nepasidės telefono į kuprinę, krepšelis mielai per pamoką palaikys. Na, o su nenuoramomis tenka atskirai kalbėtis ir susitariame.

– Ar sunku sudominti vaikus? Kaip rasti raktą į jų širdis?

– Mokinius sudominti fizikos dalyku stengiuosi per įvairias veiklas, renginius, konkursus, išvykas  ir svarbiausia – gražiu bendravimu su jais.

– Ar skiriasi šiuolaikiniai vaikai nuo ankstesnių kartų? Jei taip, kuo?

– Šiuolaikiniai vaikai nuo ankstesnių kartų skiriasi: jei anksčiau mokiniai mokytojus gerbdavo, tik vienas kitas išsišokdavo, tai dabar – atvirkščiai. Yra mokinių, kurie ir dabar gerbia mokytojus, gaila, bet mažuma. Anksčiau mokiniai žinojo savo pareigas, o dabar tik teises, bet ne pareigas. Manau, kad tam įtakos turi ir kai kurių tėvų toks požiūris.

– Kas Jums darbe įdomiausia?

– Įdomiausia su vaikais bendrauti, mokėti juos išklausyti, kartu dalyvauti įvairiose veiklose.

– Kiek Jums svarbus atgalinis ryšys iš Jūsų mokinių? Kokį (ar) jį gaunate?

– Pats svarbiausias dalykas – grįžtamasis ryšys. Nieko nėra geriau, kai ateina buvęs mokinys, dabar jau studentas, džiaugiasi, kad fizika sekasi puikiai, grupėje geriausias, tėveliai dėkoja – nuostabu. Turiu savo mokinių, kurie pasirinko fizikos mokytojo profesiją ir dirba mokykloje.

– Karantinas ir nuotolinis mokymas(is): Jūsų nuomonė. Ar tai labai pakenkė mokinių rezultatams? O gal atvirkščiai, toks mokymasis yra puiki alternatyva „suolo trynimui“?

– Karantinas susijęs su ekraniniu mokymusi, kuris niekada neduos to, ką mokinys gauna gyvai bendraudamas su mokytoju.

– Yra kalbama, kad dabartiniu metu mokytojo profesija yra labai nuvertinama – tiek mokiniai, tiek jų tėvai nebežiūri į mokytoją kaip į šviesulį, žinių šaltinį. Ar sutiktumėte su tokiais teiginiais?

– Iš dalies sutinku.

– Ką patartumėte jauniems žmonėms, besirenkantiems mokytojo profesiją?

– Pirmiausia – mylėti vaikus, mokėti juos išklausyti ir suprasti. Mokėti bendrauti ir turėti didelę kantrybę, pašaukimą savo dalykui. Jei tos savybės yra – pirmyn.

– Esate medžiotoja. Kaip gimė šis, atrodytų, visai priešingas Jūsų profesijai hobis?

– Manau, kad žmogaus hobis nepriklauso nuo jo profesijos. Fizika yra gamtos mokslas, o medžioklė yra gamtos pažinimas. Gaila, kad didžioji visuomenės dalis to dar nesupranta.