Prašė neparduoti meilės uosto

Rugsėjo 12-ąją suėjo šešeri metai, kai Kavarsko kapinės amžinam poilsiui priglaudė rašytoją, publicistą, „Anykštos“ autorių, pedagogą Kęstutį Arlauską.

Gyvenimo bendražygė, pirmoji jo kūrinių skaitytoja ir vertintoja žmona Irena, su kuria tik prieš metus buvo atšvęstos auksinės vestuvės, numylėta dukra Rita, anūkai Gytis ir Aistė… Ir devyniolika parašytų ir išleistų knygų, kurios paskaitytos, pavartytos daugeliui anykštėnų primena gyvą, linksmą ir nuoširdų jų autorių, buvusį „Anykštos“ bendradarbį, tarsi tuo nors dalelyte užpildydamos dalį netekties.
Netektis labiausiai prislėgė I.Arlauskienę, kuri sako tebeliūdinti, gyvenanti kartu praleistų metų akimirkų prisiminimais. „Aš labai liūdžiu, kai būnu Kavarske, kas antrą dieną einu aplankyti jo kapo, – sakė šiuo metu Vilniuje pas dukrą būnanti I.Arlauskienė. – Pasėdžiu, apkabinu paminklą, pabučiuoju”. I.Arlaukienė su artimaisiais pasirūpino juodo akmens paminklu, o antkapinė plokštė – atversta knyga su žodžiais “O žmonės! Buvote geri, be jūsų nieko neturėjau!… Per širdį vėjai keturi dvelksmu tikėjimo praėjo.” Rašytojo žmona teigia, kad šiuos žodžius K.Arlauskas kadais buvo užrašęs jai.
I.Arlauskienė gyvena prisiminimais ir ne tik Kavarske vaikšto tais pačiais takais, kur jų kartu vaikščiota, svajota, ateities vizijos kurtos. „Mintimis šiandien (trečiadienį, – aut. past.) buvau Širvintose, – sakė I.Arlauskienė. – Prisiminiau Kęstučio senelius, kur tiek gražių, prasmingų gyvenimo akimirkų prabėgo. Kai būnu Kavarske, daug laiko praleidžiu mūsų mažyčiame namelyje ant Šventosios upės kranto. Tarsi nujausdamas kažką negero, Kęstutis, dar kai nejautėme artėjančios nelaimės, manęs paprašė: „Jeigu numirčiau, tai tik neparduok mūsų meilės uosto.” Taip jis vadino tą nameliuką, kuriame daug laiko pats praleido, ne vieną knygą parašė.
Augęs Širvintose, baigęs Vilniaus pedagoginį institutą K.Arlauskas dirbo mokytoju, atkūrus Širvintų rajoną buvo pirmasis šio rajono Liaudies švietimo skyriaus vedėjas. Apsisprendęs atsidėti kūrybiniam darbui, persikėlė į Kavarską ir čia nuo 1968-ųjų gyveno, kūrė iki paskutinio atodūsio. Apie penkiolika metų K.Arlauskas rusų kalbos mokė Kurklių ir Kavarsko vidurinių mokyklų vaikus, o nuo 1987-ųjų atsidėjo tik kūrybiniam darbui, rašė savo brandžiausias knygas, bendradarbiavo laikraštyje „Anykšta”, kurios skaitytojai iki šiol prisimena jo lyriškus meistriškai parašytus pasakojimus apie paprastus Anykščių krašto kaimų, kaimelių žmones.
Be gausybės straipsnių spaudoje K.Arlauskas paliko 17 knygų, kurių pirmoji „Užtvanka“ pasirodė 1981-aisiais, o paskutinioji istorinis nuotykių romanas „Nuo sugulovės iki valdovės“ išėjo prieš pat rašytojo mirtį 2009-aisiais. Dvi istorines nuotykių knygas K.Arlauskas pasirašė Skomanto slapyvardžiu, būdamas jaunimui kuriančios rašytojų grupės nariu. Dalis K.Arlausko kūrybos yra išversta į latvių ir rusų kalbas.
I. Arlauskienė teigė turinti visas savo vyro knygas, kai kurių užsilikę ir daugiau. Kažkokių honorarų ar pajamų iš vyro kūrybinio palikimo ji negavo, tačiau dėl materialinės padėties nesiskundžia, kiek išgalėdama dar padeda dukrai ir anūkams. K.Arlausko anūkas Gytis, baigęs gimnaziją ir dailės mokyklą, mokosi Vilniaus dailės akademijoje. „Čia gal senelio genai polinkiu į meną pasireiškė”, – pastebėjo I.Arlauskienė. Teisę baigusi Aistė močiutei padovanojo proanūkes Vakarę ir Adriją.
Dar vienas skaudus lemties kirtis I.Arlaukienę ištiko pernai pirmąją Kalėdų dieną. Liga staigiai pakirto dukros Ritos vos 57-erių sulaukusį vyrą Algį.