Navynos kaimo gyventojo Aidas Pranckevičiaus rankose - akmeninis kirvukas, liudijantis žmones čia gyvenus dar akmens amžiuje.
Pakeliui link Puntuko akmens ir Medžių lajų tako, miške, nežymus keliukas. Jis, užtvertas šlagbaumu, veda į vieną iš dviejų Navynos kaimo sodybų.
Pasak Anykščių seniūnijos seniūno Eugenijaus Pajarsko, kaime sodybos yra, tačiau keli jų gyventojai gyvenamosios vietos čia nedeklaruoja, nes, matyt, nuolatinai negyvena. Tačiau keliuku pavažiavos apie porą šimtų metrų, pasitinka jauki sodyba ir guvus jos šeimininkas Aidas Pranckevičius, puoselėjantis sodybą ir po kruopelytę rankiojantis kaimo istoriją.
Atkuria senelių sodybą
A. Pranckevičius su šeima gyvena Anykščiuose, ten ir gyvenamąją vietą deklaruoja, tačiau dienas dažniausia leidžia savo tėvų sodyboje Navynos kaime, kurią nuo kelio į Kurklius skiria tankus miškelis, ūksmėje saugantis tvenkinius su žydinčiomis vandens lelijomis. Jis dirba 17 hektarų žemės, tad darbų per akis. Gyvulių nelaiko, tačiau nuo žemės darbų atliekamu laiku remontuoja ir gražina sodybos pastatus. Seną trobą perstatė, apkalė dailylentėm, atnaujino vidų. Be specialistų pagalbos stengiasi išsaugoti autentiškas erdves, palikti kuo daugiau šeimos istoriją menančių detalių. Antai duonkepė krosnis išliko tokia pati, tačiau šviečia baltumu ir puikuojasi originaliu piešiniu. Kieme augusio seno medžio stuobryje įkeltas gandralizdis su gandru, o dar kitame – kažkas panašaus į milžinišką pintinę. Išlikę ūkiniai pastatai po truputėlį virsta gyvenamosiomis patalpomis, kurių sienas puošia įvairiausi senosios buities rakandai, liudijantys, kad ne taip jau ir seniai čia ūkininkavusi, karvutę ir avių laikiusi mama. Ji, Aldona Pranckevičienė, buvusi be galo darbšti. Daug metų dirbo „Kolektyvinio darbo“ redakcijoje korektore, bet tuo pačiu metu spėdavo priauginti gausybę gėlių. „Abu su tėčiu Lietuvai atgavus nepriklausomybę, išėję į užtarnautą poilsį,atsiėmė senelių ir tėvų žemę, ūkininkavo, laikė keletą melžiamų karvių, avių“, – prisiminė A. Pranckevičius, prieš vienuolika metų amžino atilsio palydėjęs vairuotoju dirbusį tėtį Stasį, o prieš ketverius – ir motiną. Beje, A. Pranckevičius turi penkiolika metų vyresnę seserį Mildą, kuri gyvena Anglijoje.
Dar vienas sodybos išskirtinumas – akmenys. Jų pilna kieme, sode, jais išgrįstas tvenkinukas. Pasak sodybos šeimininko, tie akmenys – iš Navynos kaimo laukų. Iš vieno, tokio didelio, lygiu paviršiumi, pasak A. Pranckevičiaus, senelis norėjęs daryti paminklą.
Kaimą pakrikštijo kaimynai
Sušnekus apie kaimo pavadinimą, A. Pranckevičius mestelėjo eilėraščio,kurį ne visi žino, eilutes: „Prie Puntuko, ant kalvos, stovi kaimas Navynos“,- ir pasiūlė susitikti su į svečius atvažiavusiu jo dėde Antanu Šližiu. Dėdė iš motinos Aldonos Šližytės – Pranckevičienės pusės pasirodė esąs didelis savo giminės istorijos žinovas ir didžiuodamasis rodė nuotraukas, tarp kurių ir giminės pasididžiavimo, sūnėno Povilo, buvusio nepriklausomos Lietuvos pulkininko,fotografija. „Mūsų pavardė Sliziai, bet tarybų valdžia mums pridėjo „Š“, – šypsojosi A. Šližys. – Mano prosenelis Mataušas iš Kubiliškių dirbo Kurklių dvare, o jo brolis Kazimieras tiesė plentą Peterburgas – Varšuva. Prasigyvenę broliai dabartinėje kaimo vietoje pirko mišku užėjusią žemę ir pamiškėje stovėjusią žydo karčemą. Žydas išvažiavo į Anykščius, o broliai apsigyveno jo namuose. Rovė ir degino kelmus, paskui nupirko žemės iš dar keturių artimiausių kaimynų. Aplinkinių kaimų gyventojai, stebėdamiesi naujakuriais ir jų darbštumu, vienkiemį tarmiškai praminė „Navyna“, suprask- „naujiena“. Broliams greitai sodyboje tapo ankšta, tad atsidalino, ir Kazimieras išėjo ūkininkauti į Didžiakaimį. Kazimierą sovietai išvežė Sibiran ir visi jo turtai pasibaigė“… Buvusios žydo karčemos pastato pamatai ir senovinis šulinys išlikę iki šių dienų, jame šeimininkauja Šližių giminės palikuonys.
A. Pranckevičiaus tvarkomą namą 1929 m. pastatė jo miręs senelis Povilas, kurio šeimoje ir augo 4 vaikai: Aido mama Aldona, ištekėjusi už Stasio Pranckevičiaus, jau miręs Vytautas ir Anykščiuose gyvenantys jau minėti Antanas ir Algis.
Žemė pilna paslapčių
A. Pranckevičius saugo savo prosenelio ariant lauką rastą akmeninį kirvuką, surūdijusias Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų artilerijos pabūklų sviedinių gilzes. „Karo aš neatsimenu, tačiau pokario epizodai giliai įsirėžė atmintin, – sakė Aido dėdė A. Šližys. – Iš tėvų pasakojimų žinojau, kad mano vienas dėdė buvo Lietuvos kariuomenės pulkininkas, o kito žmona Sofija Juzėnaitė- užsigrūdinusi komunistė, Antano Sniečkaus bendražygė. Ką teko išgyventi nemažai šeimai, kai per Navynos kaimą ritosi frontas, o jie slėpėsi išsikastame bunkeryje kartu su Puntuko kaimo žmonėmis, sunku apsakyti. Sodybos pastatus subombardavo trys vokiečių lėktuvai. Iš klojimo ištrauktą žemės dirbimo inventorių vokiečiai galbūt palaikė rusų gurguole. Pokaryje, eidamas iš Šlavėnų pradinės mokyklos, netyčia radau partizanų bunkerį ir tapau jų ryšininku, pranešdavau ką išgirdęs, o jei mūsų namuose būdavo skrebų ar kariuomenės, kaip ženklą ant šuklinio svirties pakabindavau kibirą“.
Bepasakodamas A. Pranckevičius pasiūlė prieiti užpečkin (prie krosnies) ir pasižiūrėti į už sukabintų rūbų slepiamas dureles, „sklepą“. ,,Man pasakojo, kad net taip yra buvę. Troboj valgė partizanai, netikėtai užsuko skrebai, tai partizanai vos spėjo per tas slaptas dureles sušokti į „sklepą“ ir ten pratūnojo, kol skrebai pasišalino“, – tokias istorijas apie savo gimtąją sodyba pasakojo Šližių giminės palikuonis, sodybos šeimininkas A. Pranckevičius.
Giminaičių pasakojimus jis dedasi atmintin ir stengiasi išsaugoti visas sodybos paslaptis menančias detales.
