Prie šešiakamienio ąžuolo degė žvakutės

Ąžuolai – girių galiūnai, dievo Perkūno medžiai, tai ir jie nukentėjo nuo paskutinės Lietuvą siaubusios audros. Paelmio kaime, Elmės kraštovaizdžio draustinyje augantis saugotinas šešiakamienis ąžuolas per audrą prarado dar vieną kamieną, jis lūžo perpus.
Vieną rugsėjo sekmadienį aplankius ąžuolą, nustebino prie jo degančios žvakutės.

Pamaniau, kad čia nulūžusiam kamienui, tačiau po žvakutėmis matėsi šviežiai kasta žemė, o ir du pasodinti viržių kelmeliai liudijo, kad čia kažkas palaidojo savo augintinį… Lietuviai nuo seno garbino ąžuolus, jie apipinti legendomis. Po šventaisiais ąžuolais rusendavo žynių ir vaidilučių kūrenama ugnis, tačiau, kad po jais laidotų karžygių žirgus ar kitus gyvūnus, neteko girdėti.

Beje, šis ąžuolas irgi turi savo legendą. Tose apylinkėse gyvenęs nedorėlis, kurį dėl nuodėmių žaibas nutrenkęs. Atseit, už nuodėmes jam bus atleista, kai nudžius paskutinis šešiakamienio ąžuolo kamienas. O tų sveikų kamienų, iš tikrųjų, tai keturi belikę. Prieš keletą metų per audrą vienas kamienas išgriuvo dėl papuvusių šaknų, o dabar dar vieną nulaužė šiųmetė audra. Nepaisant praradimų, šis šimtametis du kartus pretendavo tapti Lietuvos medžiu, tačiau konkurso nelaimėjo. Kiti mūsų rajone saugotini botaniniai gamtos paveldo objektai (Variaus ąžuolas, Šventieji ąžuolai, Žažumbrio ąžuolas ir kiti), atrodo, nenukentėjo.

Žinoma apie 600 ąžuolų rūšių. Jie paplitę Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Eurazijoje, Šiaurės Afrikoje, kur jų rūšių skaičiuojama dešimtimis ir šimtais, tačiau Lietuvoje, išskyrus dekoratyvinius, savaime auga tik dvi – paprastasis ir labai retas bekotis, randamas pietinėje Lietuvos dalyje esančiame Trako miške. Ąžuolai auga lėtai, derėti pradeda sulaukę 15–60 metų, gyvena 500 metų ir ilgiau, vertinami dėl labai tvirtos medienos, naudojamos paminklų, baldų, parketo gamybai ir dėl žievėje esančių vaistinių medžiagų, o gilės – dėl krakmolo ir aliejaus. Ąžuolynai sudaro vos apie 2 proc. visų Lietuvos miškų, tačiau galime didžiuotis didžiausiu natūraliu ąžuolynu – Kaune esančiu garsiuoju parku ir į antrą tūkstantmetį įkopusiu, 24 metrų aukščio Stelmužės (Zarasų r.) ąžuolu, kurio kamieno apimtis siekia daugiau dešimties metrų…

Su savo šeimos nariais esu ne vieną ąžuoliuką pasodinęs. Smagu matyti, kaip jie atrodo po 20, 30, 40 metų, kaip tvirtai į žemę įsikimba. Vienas geroje žemėje išsikerojęs, plačiu vainiku auga Šiliūnų kaime (Ukmergės r.), keli – Šeimyniškėlių kaime, pasodinti tuojau pat 1981-aisiais gavus taip vadinamą kolektyvinį sodą. Pastarasis subujojęs gąsdina, kad per audras neišvirstų ar žaibo nepritrauktų, šiemet apsipylė neregėta gilių gausa. Gal pavyks kam įsiūlyti, nes geniai ir kėkštai tikrai nenurinks. Beje, šie „miškų sodintojai“ gilių primėto kur reikia ir nereikia, tad iškasus braškėse ar patvoryje tenka paaugusį nešti ir pasodinti šalia esančiame miške.