Dažant varpinės stogą ir sienas nesuskaičiuojamą daugybę kartų į aukšybes kilo modernaus keltuvo „krepšyje“ įsitaisę meistrai...
Šiemet šalies katalikai pakiliai išgyvena Lietuvos bažnytinės provincijos, įsteigtos 1926 m., šimtmetį. Svėdasiškiai nekantriai laukia jau šį šeštadienį įvyksiančio Panevėžio vyskupijos Švč. Mergelės Marijos Gyvojo Rožinio draugijos kongreso iškilmių Svėdasuose. Ta proga rėmėjų lėšomis neįtikėtinai greitai atnaujinti šventoriaus paminklai, užbaigta mūryti tvora, nutiesti takai, restauruota grafų Marikonių koplyčia-mauzoliejus bei baltasis varpinės bokštas.
Dingtelėjo mintis, kad taip greitai ir kruopščiai nei pats kunigaikštis Radvila, nei grafas Marikonis Svėdasų bažnyčios ir jos aplinkos nebūtų išpuošęs. Nūnai per kelerius metus tai padaręs rėmėjas Algimantas Čaplinskas jau ir šv. Grigaliaus ordino nusipelno. Šiomis dienomis pradėjo ir, tikėtina, greitai jis Svėdasuose ir „Hiperikos“ tinklo polikliniką pastatys.
Pirmiausia atnaujinti du svarbūs ąžuoliniai paminklai šventoriuje. Stogastulpis 1863 m. sukilimo vadui kun. Antanui Mackevičiui, kurio vadovaujami sukilėliai žygiavo pro Svėdasus, o kunigas pasilipęs ant statomos varpinės pastolių kreipėsi į svėdasiškius, kvietė į kovą. Šiam paminklui prireikė naujo stogelio bei skliautus vainikuojančių sukryžiuotų dalgių.
Naujosios Nepriklausomybės metus primenančio tradicinio aukštaitiško kryžiaus ornamentai jau buvo smarkiai aptrupėję, iki tol žalumu švietęs, nūnai nudažytas sodriai ruda spalva. Abu paminklai pastatyti lemtingais 1990 m. ir abiejų autorius tautodailininkas Stasys Karanauskas.
Taip pat nuvalyta bei nudažyta ir laiminančio Kristaus skulptūra. Visus šiuos darbus kruopščiai atliko devynių gabumų, išskirtinio kruopštumo ir darbštumo meistras svėdasiškis Algimantas Baronas.
Tuo pat metu labai spėriai meistrai iš Šiaulių užbaigė mūryti akmeninę pietinio šventoriaus pakraščio tvorą. O kokiu grožiu sušvito pietinio šventoriaus pakraščio akmeninė tvora, kuomet buvo nutinkuoti bokšteliai ir senųjų vartų kuorai! Per šiuos vartus kelis amžius iš klebonijos į bažnyčią ir atgal garbieji Svėdasų dvasininkai, mokyti bei išmintingi klebonai, Vilniaus katedros kanauninkai – šią bažnyčią statęs ir knygą dar 1825 m. Svėdasuose parašęs Mykolas Smolskis, šventorių akmenų mūru apjuosęs Juozapas Ruseckas, varpinės statytojas Kanutas Siaurimavičius, vienas pirmųjų Lietuvos etnografų, vikaras Liudvikas Adomas Jucevičius vaikščiojo. Kuomet klebonaujant Kazimierui Kazlauskui pastatyta ir įrengta naujoji klebonija (joje dabar senelių namai), tai senąją iki pat 1937-ųjų rudens nuomodavę pradžios mokyklai.
Šiai persikėlus į naujus modernius „Pragiedrulių“ rūmus, pasilikusi nereikalinga, gerokai apirusi senoji klebonija po poros metų nugriauta. Dalis geresnės jos medžiagos panaudota statant didžiulę špitolę, kurią mes Australija vadindavome.
O kaip palaiminga bus ypatingų švenčių proga įeiti į šventorių bei šventovę per tuos šventus, po daugelio metų vėl atvertus vartus! Kaip mes be jų taip ilgai gyvenome? Net kai kurie užkietėję senberniai apie vedybas prabilo – panoro iškilmingai įžengti pro pagrindinius šventoriaus vartus.
Visi vartai pagaminti bei atnaujinti vienodu stiliumi. Nors paradiniam įėjimui norėtųsi ir puošnesnių, prabangesnių.
Nuo visų šventoriaus takelių buvo nuimtos senosios plytelės, privežta kalnai naujų – išpjautų iš gryno granito. Jos šešių centimetrų storio, taisyklingo kvadrato su bene 30 centimetrų kraštinėmis, kad nebūtų slidžios, degintu paviršiumi. Pagrindui atnaujinti iškasta bene pusės metrų gylio pamatų griovys, į kurį supiltas sluoksnis smėlio, po to skaldos, o pačiame viršuje keturių centimetrų storio cemento pagrindas, ant kurio ir klotos naujosios plytelės.
Pertvarkyti ir senieji akmens plokščių laiptai, prie pagrindinių šoninių durų įrengtas lieptas neįgaliesiems. Giliau pasikasę šiaurės rytų kampe aptiko daug žmonių kaulų – kelis šimtmečius čia buvo parapijos kapinės. Taip pat šventoriaus kampe ties varpine iškastos trys senos skysto kuro talpos, dar sovietmečiu centrinį šildymą bažnyčioje įrengusio kan. Vlado Rabašausko palikimas.
Pasilypėję ant koplytėlę apjuosusių pastolių lipdytojai pirmiausia pašalino atšokusį tinką, kuris krito stambiais gabalais, net su ornamentais, atverdamas raudonų plytų mūro sienas. Neįtikėtinai sparčiai, kruopščiai, klijuodami po sluoksnelį atkūrė nutrupėjusius grafų Marikonių koplyčios-mauzoliejaus bokštelių ornamentus.
Tuo pat metu nuvalytas, nutinkuotas ir nudažytas gražuolis varpinės bokštas. Nesuskaičiuojamą daugybę kartų prie bokšto smailės, jos aukštis 36 metrai, kilo net keturiasdešimt penkių metrų aukštį pasiekiantis modernus amerikietiškas keltuvas „Genie“. Pasak darbų vykdytojo, panorę išsinuomoti tokį tik vieną Lietuvoje surado.
Naujai, labai kruopščiai nuvalytas bokšto stogas, skarda sušvito tauria, sodria pilkuma, niekad neregėtu baltumu suspindo istorinio Svėdasų miestelio simbolio sienos. Tarsi ji su priešais stovinčia koplyčia grakštumu, dailumu varžytųsi. Varpų šerdis meistras perkabino taisyklingai, kad saugantis įskėlimų muštų į pačią storumą. Tad skambesys nebeatpažįstamas.
O skambino šią vasarą daug, matyt, karštis prisidėjo, kad netikėtai daug svėdasiškių į amžinybę iškeliavo. Nūnai tas pats meistras elektrinį, automatinį skambinimo įtaisą montuoja. Nebebus varpininko…
Būtų nuostabu, jei prie šio visuotino pakilimo prisidėtų savivaldybė – atnaujintų šaligatvius bent jau gatvėje prie kan. Juozo Tumo-Vaižganto paminklo. Juk tai ne tik mūsų miestelio, bet ir viso rajono reprezentacinė vieta. Pamaniau, kad gal net galėtų būti susitarimas, kiek į visuomeninių erdvių bei pastatų pagražinimą investuoja verslas, tokia pačia ar kitokio dydžio sutarta suma prie tos vietovės, šiuo atveju Svėdasų miestelio pagražinimo, prisideda ir savivaldybė. Būtų viliojanti, užkrečianti paskata.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
