Dar vaikystėje susirgęs aviacijos liga, juostininkietis Sigitas Mačionis gyvenimą susiejo su karine aviacija. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę jis liko tarnauti Ukrainoje ir užsitarnavo papulkininkio laipsnį. Dabar į gimtinę, kurioje gimė noras pakilti į dangų, jis grįžta kaip užsienio šalies pilietis. Savo patirtimis, pastebėjimais ir mintimis apie gyvenimą Ukrainoje lakūnas sutiko pasidalinti su „Anykštos“ skaitytojais.
Dar vaikystėje susirgęs aviacijos liga, juostininkietis Sigitas Mačionis gyvenimą susiejo su karine aviacija. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę jis liko tarnauti Ukrainoje ir užsitarnavo papulkininkio laipsnį. Dabar į gimtinę, kurioje gimė noras pakilti į dangų, jis grįžta kaip užsienio šalies pilietis. Savo patirtimis, pastebėjimais ir mintimis apie gyvenimą Ukrainoje lakūnas sutiko pasidalinti su „Anykštos” skaitytojais.
Jausmas toks, kaip žaidžiant
kompiuteriu
Dabar 44 – erių metų sulaukęs ir į atsargą pasitraukęs juostininkietis Sigitas Mačionis pirmą kartą už lėktuvo šturvalo sėdo Charkovo aviacijos institute. Tame institute buvo ruošiami naikintuvų pilotai. Pasak piloto, dabar šis institutas pavadintas tris kartus TSRS didvyrio, numušusio 62 (daugiausia iš visų TSRS pilotų) priešų lėktuvus, Ivano Kožedubo vardu. „Jis baigęs mūsų institutą, su juo ne kartą buvau susitikęs, kol jis buvo gyvas”, – prisiminė S.Mačionis.
Paklaustas, kaip apibūdintų kovinį skrydį, juostininkietis jį palygino su žaidimu kompiuteriu: „Sunku palyginti, bet jausmas maždaug toks, kaip žaidžiant kompiuteriu, tik realybėje yra viena gyvybė, kurios lengva netekti. Išgyventi tokioje kovoje yra žmogaus talentas.
Mus mokė buvęs artileristas, dalyvavęs 2 – juose karuose nuo pradžios iki galo. O artilerijoje mažai kas gyvas lieka.
Jis ant kepurės snapelio išsikarpydavo laipsnius ir šūviui taikėsi ne pagal prietaisus, bet iš akies”, – apie vos ne stebuklingą žmogaus sugebėjimą pasakojo S.Mačionis.
Lietuvio skraidymo patirtyje skrydžiai keturiais kariniais lėktuvais: „Daugiausia valandų turbūt skraidžiau MIG 21, 3 – 4 kursuose mokiausi jais skraidyti. Subyrėjus Tarybų Sąjungai, likau Ukrainoje, skraidžiau SU 24 bombonešiais, bet jų eksploatacija buvo labai brangi, persodino į L 39. Taip pat skraidžiau SU 25″, – „Anykštai” pasakojo 1300 skraidymo valandų patirtį turintis ir papulkininkio laipsnį užsitarnavęs S.Mačionis.
Jei bijai – ne lakūnas
2005 metais į atsargą juostininkietis pasitraukė užimdamas brigados vado pavaduotojo pareigas. „Ukrainiečių kalbą išmokau dar tarnaudamas armijoje. Juk teko net paskaitas skaityti. Mano pareigos buvo dalinio vado pavaduotojas. O pavaduotojas atsakingas už mokymus. Paskaitas reikėjo skaityti dažnai…”, – šypsodamasis kalbėjo lakūnas.
Paklaustas apie vadovo dalią, juostininkietis „Anykštai” sakė: „Man patinka vadovo dalia. Kai buvau vado pavaduotojas, vado dalinyje nuolat nebūdavo. Jis būdavo išvykęs į poligonus už šimtų kilometrų. Vadovauti tekdavo man”. Pasak jo, yra įvairių vadovavimo stilių: „Žiūrint, ko nori. Pažįstu visų brigadų vadus, mūsų geri santykiai. Yra įvairių žmonių, kaip ir valdymo stilių. Manau, kad žmoniškumas yra didžiausias vado privalumas. Vadas privalo likti žmogumi, vis tiek turi atsižvelgti į pavaldinių poreikius. Bet vėl – žmonių yra įvairių”, – savo patirtimi dalinosi S.Mačionis.
Paklaustas, ar lakūnai turi specifinių baimių, juostininkietis buvo kategoriškas: „Jei pradedi bijoti, tai jau nebe lakūnas, eik šalin. Bet taip nutinka. Pavyzdžiui, nutikus kokiam įvykiui ar dėl techninių problemų. Žinau vieną lakūną, kuris vos vos nesusidūrė su kitu lėktuvu, paskui visą gyvenimą pradėjo bijoti skraidyti grupėse. O koks tu karo lakūnas, jei bijai skraidyti grupėse?”, – retoriškai klausė lietuvis.
Kalbant su lakūnu paaiškėjo, kad lakūnai, kaip ir dažnas sportininkas, yra prietaringi. „Fotografuotis prieš skrydį, – paklaustas apie blogą lemiančius prietarus kalbėjo pilotas, – todėl pas mane iki šiol beveik nėra tokių nuotraukų. Visos – po skrydžio. O apie kitus prietarus reikėtų pagalvoti, šis yra pagrindinis”.
Nors šiuolaikinės aviacijos patikimumo neįmanoma palyginti su ta, kuri tik klojo kelius į debesis, bet rizika žūti niekur neišnyko. „Per 22 metus aviakatastrofose žuvo 9 draugai. Pas mus (karinėse oro pajėgose, – autoriaus past.) akrobatinių elementų užtenka. Akrobatinis skraidymas yra privalomas. Žinoma, ne aukščiausias pilotažas. Akrobatinio skraidymo metu žuvo ne vienas pažįstamas. Savo akimis teko matyti katastrofą. Tiesiog akyse žuvo eskadrilės vadas”, – apie karčias patirtis kalbėjo S.Mačionis.
Didžiausias greitis, kurį teko patirti lakūnui, 2200 kilometrų per valandą. Tai daugiau nei 2 kartus viršija garso greitį. Pilotas pasakojo patirdavęs perkrovas iki 8 G (G perkrova, kai jėga, veikianti kūną, prilygsta to kūno svoriui). „Netreniruoto žmogaus riba – 4 G. Kai yra perkrova 8 G, jei galva sveria 10, tai jos svoris dėl perkrovos tampa 80 kilogramų, – apie fizinius krūvius pasakojo lakūnas, – kai perkrova siekia 3 G, rankos jau praktiškai nebeklauso. Skrendant žemyn treniruotas žmogus gali pakelti iki 12 G, o netreniruotas 4 G nelabai bepakelia”, – pasakojo S.Mačionis pridurdamas, kad skrydžius sapnuoja labai dažnai, sapnavo net naktį prieš pokalbį su „Anykšta”.
Teigdamas, kad aviacijos jam niekas negali atstoti, lakūnas pasakojo, kad net jo namuose kabo paveikslai su lėktuvais, kuriais jam teko skraidyti: „Du padovanojo žmona. Vieną, kai baigiau karinę tarnybą, kitą – per gimtadienį, kitus du nusipirkau pats”.
Žino tik „Pabaltijį”
Paklaustas, kaip Ukrainoje žvelgiama į kažkada Ukrainos žemę valdžiusius lietuvius, S.Mačionis teigė, kad pastebėjęs, jog televizijos skiria pakankamai daug dėmesio. Daugiausia televizijos praneša apie politinius įvykius Lietuvoje. Bet paprastų žmonių sąmonėje didelio skirtumo tarp Lietuvos, Latvijos, Estijos nėra. „Vis dėlto į Pabaltijo valstybes žvelgia kitaip nei į kitas buvusias Tarybų Sąjungos šalis. Bet žmonės nelabai skiria valstybių, maišo, žiūri kaip į vieną valstybę. Pabaltijis yra Pabaltijis. Pavyzdžiui, važiuoju namo, o manęs klausia: „Kur, į Pabaltijį, važiuoji?”, – apie Lietuvos įvaizdį pasakojo lietuvis.
Subyrėjus TSRS S.Mačionis negrįžo tarnauti į Lietuvą. Pasak jo, viena iš priežasčių – šeima, kuriai būtų sunku adaptuotis. Kita priežastis – meilė karinei aviacijai, kurios besikuriančioje Lietuvos respublikoje praktiškai nebuvo.
Bet nepaisant to, kad lietuvių kalba dabar tenka kalbėti labai retai, juostininkietis kalbos nepamiršo. „Dabar turiu lietuvišką televizijos kanalą, kartais žiūriu, dar yra internetas. Tai, kas vyksta Lietuvoje, man įdomu. Gyvenu kurortiniame mietelyje Saki, kartais pamatau automobilius su lietuviškais numeriais, užkalbinu…”, – apie lietuvybę pasakojo pilotas.
Pasak lakūno, Ukrainoje nebuvo daug lietuvių, dar mažiau jų liko Lietuvai paskelbus nepriklausomybę. Bet S.Mačionis pasakojo susidūręs su anekdotiška situacija: „Aš beveik nepažinojau kitų Sigitų. Tik 4 ar 5 žmones buvau sutikęs su tokiu vardu, bet beveik anekdotiška situacija, kad mano žmonos trys klasės draugės ištekėjo už lietuvių ir visos – už Sigitų!”, – nesulaikydamos šypsenos pasakojo lietuvis.
Pasak juostininkiečio, tai, kad jis – ne ukrainietis, niekaip nekliudė jam daryti karjeros. Jis pasakojo, kad dėl to nejautė jokio spaudimo, o prieš pasitraukiant iš kariuomenės jis jau „viena koja stovėjo ant aukštesnio laipsnio laiptelio, jau švietėsi perspektyva tapti generolu”…
Daugiau nei pusę gyvenimo praleidęs Ukrainoje, juostininkietis pasakojo, kad draugų Lietuvoje beveik neturi: „O ir nemanau, kad draugų gali būti daug. Bičiulių negali būti daug. Draugų turiu visoje šalyje ir už jos ribų. Iš Lietuvos nedaug – labai retai atvažiuoju, vos spėju susitikti su giminėmis ir dar su vienu kitu klasės draugu”. Beje, juostininkietis prisiminė, kad dažnai sapnuoja vaikystės namus, vietinius žmones. „Tik žmonės likę iš vaikystės tokie, kokie buvo…”, – sapnais dalinosi lakūnas.
Politika kaip … beprotybė
Nors S.Mačionis pasakojo, kad politika jam nelabai įdomi, „Anykštai” papasakojo savo pastebėjimus apie Ukrainos politinį gyvenimą.
„Man nepatinka, kad yra daug perbėgėlių iš vienos partijos į kitą. Reikėtų priimti įstatymą, kad politikai negalėtų keisti politinės partijos. Pas mus partijų daugiau nei 102. Pavyzdžiui, per praeitus rinkimus vien rinkiminis biuletenis buvo iš 72 partijų ir blokų… Partijų yra įvairių. Buvau nustebintas, kai pamačiau, kad Sergejus Jovaiša išėjo į politiką, bet, kita vertus, visame pasaulyje artistai ir sportininkai kuria savo partijas. Pavyzdžiui, Kijeve net Kličko boksininkų partija yra”, – apie chaosą politiniame gyvenime pasakojo lakūnas.
Paklaustas, kodėl, jo manymu, Ukrainos žmonės po garsiosios „oranžinės revoliucijos” vėl grįžo prie „prorusiško” prezidento, ar tai atspindi žmonių nusivylimą demokratija, juostininkietis samprotavo: „Ne demokratija, o Juščenko, kaip prezidento, veikla. Jei esantis valdžioje prezidentas rinkimuose surinko tik 3 procentus balsų, ką apie tai kalbėti? Nusivylimas buvo tik juo. Todėl rinkėjai pasisuko į kitą pusę. O šiaip tai abiejų pusių Radoje kažkur po 45 procentus. Sričių gal daugiau Vakarų Ukrainoje, bet ten žmonių mažiau. O Rytų Ukrainoje dominuoja rusų kalba, dabartinis prezidentas Janukovičius yra iš Donecko. Vis tik tos sritys labiau žiūri į Rusiją…”, – savo pastebėjimus apie ukrainietiškos politikos subtilybes „Anykštai” pasakojo S.Mačionis.
Po pasitraukimo iš karinės tarnybos kartu su kitais kolegomis sukūręs savo statybų įmonę, juostininkietis pasakojo, kad atvažiavus į Lietuvą jam pasirodė, jog čia krizė net gilesnė nei Ukrainoje. „Krizė supurtė smarkiai. Labai šoktelėjo infliacija, iš karto nukrito grivinos kursas. Jei už dolerį duodavo 5 grivinas, dabar pasidarė 8 grivinos. Daug kas suiro, bet gal krizė Ukrainą apėjo švelniau nei Lietuvą. Todėl kad šalis didelė, turtinga iškasenomis, turi kurortų, kalnų, pajūrio ruožą, dirvožemio sluoksnis vietomis siekia net 4 metrus. Tokių žemių dar reikėtų ilgai ieškoti. O mokesčių pas mus nekėlė”, – skirtumą su Lietuva įvardino lakūnas. Beje, lakūnas pasakojo, kad nors ir Ukrainoje statybos sulėtėjo, bet to, kad jų nedidelė įmonė net krizės metu stato du penkiaaukščius namus, lietuvių kolegos galėtų pavydėti.
„Ukraina iki šiol niekaip nenurimsta. Dėl politinių kovų trūksta tvarkos. Jau koks dešimtmetis politikoje panašiausias į valdžios dalybas”, – apie Ukrainos politiką pasakojo S.Mačionis. Jo manymu, Ukrainos didžiausia problema – nėra valdžios, kuri galėtų suvienyti šalį ir užsiimti šalies ekonomikos kėlimu, o ne politinėmis batalijomis.
Erzina „aptvėrimai”
Į gimtinę retai atvažiuojantį juostininkietį šią vasarą Lietuvą kankinę karščiai nevargino: „Pas mus liepą – rugpjūtį dieną būdavo 42, o naktį 35 laipsniai karščio, – pasakojo Krymo pusiasalyje gyvenantis S.Mačionis, – šiaip vasarą būna 28 – 30 laipsnių. Lietuviškas karštis man nebuvo baisus”.
„Šiandien buvau Anykščiuose. Man patinka Anykščiai, su šeima buvom atvažiavę pažiūrėti Arklio muziejaus, apylinkių, šilelio, Rubilių ežero. Kas man labai nepatinka – aptverti ežerai. Ir pas mus jau vyksta panašiai, nors aš gyvenu tokioje vietoje, kur prie jūros galima prieiti laisvai”, – pasakojo S.Mačionis.
Lietuviui susidarė įspūdis, kad per kelerius metus Ukraina pradėjo vytis ir net lenkti Lietuvą: „Nepasakyčiau, kad Ukrainoje žmonės gyvena blogiau. Aš gyvenu nedideliame miestelyje, bet nuvažiavus į Troškūnus man pasirodė, kad pas mus parduotuvės daug turtingesnės nei čia, nors prieš keletą metų buvo labai didelis skirtumas. Žinoma, ir pas mus gerai nėra visur, bet…”.
10 klausimų Sigitui Mačioniui
1. Vaikystės svajonė?
– Nuo pat mažens – būti lakūnu.
2. Ar priklausote (priklausėte) partijai, judėjimui?
– Jokiai partijai nepriklausau. Man nepatinka, kad žmogus gali iš vienos partijos pereiti į kitą. Turėtų būti įstatymas, kad negalėtų bėgioti po partijas. O Tarybų Sąjungoj visi priklausėm vienai partijai, vėliau kariuomenėje priklausyti politinėms partijoms buvo uždrausta.
3. Mintis, kuri paguodžia?
– Kol kas dar esu sveikas, turiu jėgų.
4. Jūsų pomėgiai?
– Naktį maudytis jūroje.
5. Pasiekimas, kuriuo didžiuojatės?
– Tikriausiai kol kas tokio dar nėra…
6. Kokios asociacijos kyla išgirdus žodį Anykščiai?
– Vaikystės bėgiojimas po miškus, stovyklos.
7. Jūsų šeima?
– Žmona Elena ir sūnus Augis (Eugenijus).
8. Trys žmonės, kurie padarė didžiausią įtaką?
– Visų pirma tėvas Stanislovas Mačionis, antra – gal senelis, mamos tėtis Virgis Samuolis, trečias – kažkada buvo mano vadas iš Lietuvos Stasys Murza.
9. Ką darytumėt, jei išloštumėt milijoną?
– Džiaugčiausi (juokiasi).
10. Kas yra laimė?
– Pirmiausia, tai gera sveikata, paskui – daug laisvės gyvenime.
