Prof. Vytauto Juozapaičio atsiliepimai apie operą „Šventavartė"

Dalintis Facebook Dalintis Twitter

Nuo šiol tai ne simbolinis pavadinimas, o faktas, kurio nuneigti nepavyks net patiems didžiausiems skeptikams. Vos įvažiavus į šį nediduką, bet be galo mielą ir jaukų Aukštaitijos miestą, apima taip pasiilgtas dvasinės ramybės ir šviesos jausmas, primenantis šiltus, tolimoje vaikystėje patirtus įspūdžius, kuomet taip laukta šventės nuojauta priverčia smarkiau plakti širdį…
Dar labiau tas jausmas sustiprėja nusileidus į Dainuvos slėnį, kuriame jau susibūrę laukia dešimt tūkstančių operos magijos paviliotų ir sielos šventės besitikinčių anykštėnų bei miesto svečių.
Dar kelios akimirkos ir Antano Vienuolio legenda „Šventavartė” virsta reginiu, prikaustančiu dėmesį iki paskutinės spektaklio sekundės ir , jam pasibaigus, dar ilgai neduoda ramybės vaizduotei ir jausmams. O tai yra pirmasis meno kūrinio atpažinimo ženklas, kuomet išvydęs ir išgirdęs taip pažįstamus ir artimus kiekvieno sielai garsus ir vaizdus, pradedi jausti alkį ir ilgesį, kuriuos pasotinti gali tik dar sykį tai patyręs.
Štai tokie sentimentalūs ir žmogiški jausmai užplūdo po Vaidos Benorienės ir Sauliaus Šiaučiulio operos „Šventavartė” premjeros, įvykusios Anykščiuose liepos 21 dieną. Būdamas šio žanro profesionalu ir turįs priedermę vertinti kritiškai, šį kartą patyriau taip pasiilgtą įspūdį: klausiausi ir žiūrėjau į scenos vyksmą kiekvieną sekundę jausdamas ne tik dvasinį džiaugsmą, bet ir balto bei šviesaus „pavydo” kupiną pasididžiavimą už Anykščių žemės vaikus, kurie, nepaisydami ekonominių sunkumų, nepatiklių ir negeranoriškų niurzglių nepasitenkinimo, sukaupė savo visas jėgas bei kūrybinį potencialą ir parodė visai Lietuvai, kad Europos kultūros sostinė 2009-siais galėjo būti ir ne Vilniuje…
Žinoma, daugumai šios šventės dalyvių šis darbas buvo pirmasis prisilietimas prie ypatingai sudėtingo operos žanro, jungiančio visas įmanomas meninės išraiškos priemones, todėl neišvengta didesnių, ar mažesnių klaidų, kurios, neabejoju, įgijus patirties, bus ištaisytos. Kita, „sunkinanti” aplinkybė – tai atvira erdvė ir dėl to kylančios techninės problemos. Tačiau tokio mąsto renginys būtų neįmanomas uždaroje patalpoje jau vien todėl, kad juo negalėtų pasidžiaugti tie nesuskaičiuojami tūkstančiai meno ištroškusių anykštėnų. Tad kritinę spektaklio meninę analizę paliksiu kitam kartui ,o šiandien noriu padėkoti kiekvienam, prisidėjusiam prie šio unikalaus projekto, nepriklausomai nuo atlikto vaidmens svarbos. Opera- tai kolektyvinis-komandinis menas, todėl kiekviena grandis yra gyvybiškai svarbi. Juolab, kad šio spektaklio sąmata išties buvo neįtikėtinai maža, turint galvoje tiek materialines sąnaudas, tiek žmogiškuosius išteklius. Mano žiniomis, kartu su rėmėjų lėšomis, spektakliui buvo skirta 200000 Litų. Padalinę šią sumą iš reginį stebėjusių žiūrovų skaičiaus, gausime neįtikėtiną kainą, už kurią kiekvienas atėjęs galėjo pasigėrėti nekasdiene švente. Tai yra 20 litų, kuomet prestižiniuose Europos teatruose vidutinė bilieto į operą kaina sieka dešmt kartų didesnę sumą. Juolab, kad ir tų dvidešimties litų neteko sumokėti, o rezultatas pranoko visus įmanomus lūkesčius… Pagaliau Lietuva ir Anykščių kraštas tapo ne tik krepšinio, bet ir operos valstybe. Labai linkiu, kad šiuo pavyzdžiu paseks ir kiti mūsų šalies miestai bei miesteliai. Tegul kukliau, tegul ne taip garsiai… Bet pats amžinųjų vertybių puoselėjimo faktas ir begalinis entuziazmas bei noras prisiliesti prie aukštojo meno yra brangintinas. Anykščių džiazuojanti opera subūrė draugėn žmones, kurie iki šiol nėra turėję nieko bendra. O tai ir yra pagrindinė meno misija: suteikti žmogui dvasios stiprybės ir pasididžiavimo savo gimtine jausmą.
Nuoširdžiausi sveikinimai spektaklio kūrėjams, dalyviams, vadovams ir visiems buvusiems tą nuostabų šeštadienio vakarą Dainuvos slėnyje. Tai buvo ne tik meninės išraiškos puota, bet ir tautos vienybės šventė, sujungusi mūsų protėvių garbingą istoriją, literatūros klasiko atminimą, nūdienos muzikos ir teatro kūrėjų talentus bei neišsenkamo Anykščių kūrybinio aruodo perlus. Vardan tokių akimirkų verta gyventi.

Pagarbiai,

Prof. Vytautas Juozapaitis
Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas