
Kultūros kurortas Anykščiai dar sykį įrodė, kad Žolinių savaitgalį jie moka tapti Lietuvos kultūros sostine. Paskutinė, šeštadienio, „Purpurinio vakaro“ diena buvo tarsi fejerverkas, kuriame tilpo viskas – nuo teatro juoko iki poezijos tylos, nuo kino nostalgijos iki milžiniško uždarymo koncerto Dainuvos slėnyje. Po lengvo lietaus nuo ryto Anykščių gatvėse jautėsi ypatinga nuotaika – žmonės su festivalio apyrankėmis skubėjo iš vienos erdvės į kitą, kavinės ir skverai buvo pilni balsų ir šurmulio, o virš miesto tvyrojo laukimo jaudulys. Paskutinė festivalio diena žadėjo gerą orą ir meno maratoną.

































Teatras, kuris nepaliko abejingų
Popietę kultūros centro salė buvo sausakimša – teatro gerbėjai plūdo į pamatyti Oskaro Koršunovo režisuotų „Vestuvių“. Scenoje virė tikra grotesko puota: juokas, absurdo situacijos ir gyvenimiški pjūviai apie tai, ką reiškia būti kartu. Žmonės kvatojosi taip, kad aidėjo visoje salėje, o paskui staiga nutildavo – tarsi veikėjai būtų parodę veidrodį jų pačių gyvenimui. Net dvi valandas salė alsavo intensyvia teatro energija, kurios neišbarstė nė viena minutė. Tie, kam bilietai pasirodė per brangūs arba kurie nenorėjo sėdėti ant pristatomų kėdžių, rinkosi kitą festivalio patirtį – Algimanto Pozdniakovo filmo „Kažkas atsitiko“ seansą. Kultinis, 1986 m. sukurtas muzikinis filmas grąžino į laikus, kai muzika buvo maišto sinonimas. Žiūrovai iš salės išėjo šypsodamiesi – daugelis tarsi trumpam buvo grįžę įsavo jaunystę, kai draugystės buvo amžinos, o roko daina skambėjo kaip protesto
himnas. Tarsi pranašiškai, vėliau vakare Dainuvos slėnyje pasirodė ir pats Algirdas Kaušpėdas, po 40 metų sugrąžinęs legendinės „Anties“ šlagerius į gyvą koncertą.
Poezija – tylos ir žodžio galia
16 val. žmonės rinkosi ant Rašytojų kalnelio, į A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus kiemą. Čia skambėjo Liutauro Degėsio poetinė-muzikinė esė „Esu tas, kuris kalba“, prie jo prisijungė Jonas Baltokas ir duetas „JieDu“. Ant kalnelio viešpatavo ypatinga tyla – tokia, kokią gali sukurti tik poezija. Net vėjas, rodės, šnarėjo tyliau, kad nesutrukdytų Liutauro Degesio žodžių srautui. Žmonės klausėsi susikaupę, kai kas užsimerkė, tarsi norėdamas dar giliau pasinerti į muzikos, dainų ir eilių prasmę. Tai buvo visai kitokia festivalio akimirka tarp Antano Baranausko klėtelės ir Antano Vienuolio žaliojo namo – intymi, be triukšmo, bet kupina vidinės šviesos. Ji priminė, kad be poezijos purpurinio festivalio dvasia nebūtų pilna.
Didysis uždarymo koncertas
Vakare Dainuvos slėnis antrą vakarą virto žmonių vandenynu. Daugiau nei šešias valandas trukęs ir po vidurnakčio festivalio himnu “veidu į samanas” pasibaigęs finalinis koncertas apėmė visas spalvas:
● Andrius Kaniava su Tadu Dešuku ir Gintare Baueryte,
● Jurga Šeduikytė su Kęstučiu Pavalkiu,
● Vladas Bagdonas ir kompozitorius Audrius Balsys,
● projektas „Laikini amžinybės fragmentai“ su Živile Mackevičiūte, Aurimu
Liudvinavičiumi ir Džiugu Karobliu,
● Dominykas Vaitiekūnas su Matu Ričkumi,
● grupė „KanDis“ su Viktoru Diawara ir Algirdu Kaušpėdu,
● Ieva Narkutė su Aurimu Driuku,
● aktorių Storpirščių trio – Gediminas, Simonas ir Ainis.
Tai buvo vakaras, kuriame susitiko dainos teatro, maištingojo roko legendos ir jaunieji balsai. Žmonės plojo, šoko, dainavo kartu – kai kurie net su ašaromis akyse klausėsi senų dainų, kurios lydėjo jų jaunystę. Scenoje paminėti net du jubiliejai – „Anties“ su Algirdu Kaušpėdu ir „Dainos teatro“
40-mečiai. Pastarajam skirtą programą sukūrė Aidas Giniotis, Andrius Kaniava, Raminta Naujanytė-Bjelle, Gediminas Storpirštis, Ilona Balsytė, Dominykas Vaitiekūnas bei ritmo grupė. Finalą su humoru ir šiluma vedė pusbroliai Simonas ir Ainis Storpirščiai – jie ne tik išradingai pristatinėjo atlikėjus, bet ir su saviironijos doze kūrė ypatingą bendrumo jausmą, kol ant slėnį leidosi vasaros pabaigos vakaro vėsa ir purpurinė šviesa.
Už tvoros – taip pat festivalis
Vis dėlto ne visi galėjo patekti į koncertą. Bilietų kainos siekė beveik 70 eurų už dvi dienas (anykštėnams – 10 eurų nuolaida), vienos dienos bilietas – arti 50 eurų, spektaklio „Vestuvės“ kaina – 27 eurai. Tad dalis anykštėnų klausėsi muzikos už tvoros, miške, kur garsas sklido puikiai, bet vaizdas buvo sąmoningai paslėptas – juoda geotekstile uždengtos tvorų atkarpos neleido pamatyti scenos. Miške sėdėjo šeimos su vaikais, jauni ir vyresni, atvykę dviračiais ir pėsti. Jie klausėsi, tarsi norėdami bent ausimis įsileisti festivalį į savo sielas. Muzika juk neklausė, ar turi bilietą. Ne vienas jų sakė: „Norėtųsi bent mažos properšos tvoroje – juk muzika Anykščių šilelyje vis tiek pasiekia visus“. Galbūt tai idėja kitų metų festivaliui – bent keliolika metrų tvoros neuždengti plėvele, kad socialiai remtini anykštėnai galėtų ne tik išgirsti, bet ir pamatyti dalelę šventės auros iš už tvoros.
Purpurinės nakties nuojauta
Paskutinė festivalio diena buvo tarsi kaleidoskopas – teatro juokas, kino nostalgija, poezijos rimtis ir muzikos energija. „Purpurinis vakaras“ dar kartą parodė, kad jis yra daug daugiau nei koncertų serija – tai erdvė, kur susitinka menai ir žmonės, kur kiekvienas galėjo atrasti savo purpurinį momentą.
Anykščiai 18-tą sykį tapo miestu, kuriame kultūra ne tik gyvena, bet ir įkvepia.
Autoriaus nuotraukos
Svarbiausia nepamiršai savęs įdėti. O visa kita – dzin.
Nuotraukų asorti – kratinys. Neatrinkta, sudėta bet kas bet kaip.
Svarbiausia iš 40 nuotaikų surasti tą, kuri tave triggerina 😉
Pagaliau Anyksta turi žurnalistą, kurio tekstus malonu skaityti, o nuotraukas žiūrėti. Labai pasiilgome tokių išraiškingų pasakymų, net ir nebuvę ten, jaučiuosi lyg ten buvusi.
Čia gi mero politinis patarėjas kūltūros ir rinkimų politikos propagavimo klausimais. Tai va, patirties nepraradęs…
Pagaliau Anyksta turi žurnalistą, kurio tekstus malonu skaityti, o nuotraukas žiūrėti. Labai pasiilgome tokių išraiškingų pasakymų, net ir nebuvę ten, jaučiuosi lyg ten buvusi.