Pūvanti atmintis Anykštijoje („Aukštaitiškas formatas” Nr. 102)

Šis draskiškasis rašinio pavadinimas yra ir metaforiškas, ir realistinis, nes trijų atminimo ženklų Anykščių rajone – rašytojui, mokslininkui, teologui kun. Stasiui Ylai, iškentusiam kartu su Baliu Sruoga Štuthofo koncentracijos stovyklos pragarą, jau atkurtoje Lietuvos Respublikoje per ekonominę blokadą 1990 metais pastatytas atminimo kryžius su saulės vainiku rašytojo gimtajame Luciūnų kaime, netoli Kurklių ir rašytojo Antano Vienuolio tėviškėje Ažuožeriuose, Dubo slėnyje, prie Ilgio ežerėlio, ant Karvelio kalnelio, buvusių dviejų paminklų, dar sovietmečiu pastatytų (1974 ir 1976 metais) kaimo astronomui Šmukštarui, novelės herojui, šiandieninė būklė rodo, kokiame sumenkusiame kultūrinės atminties būvyje esame, kaip sužaloti, išniekinti ar be priežiūros nyksta šie paminklai, rodantys valdžios ir visuomenės abejingumą ir veidmainystę.

Stasio Ylos gimtinės ženklas 1990 metais

Kun. S. Ylos (1908–1983) gimtinės Luciūnų kaime prie kelio Staškūniškis–Žemaitkiemis paženklinimas įvyko 1990 metų vasarą, kai į Anykščius susirinko Pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimas, kuriam dėl ekonominės blokados sovietai pakenkė iš esmės – tik trys rašytojai iš užsienio gavo vizas atvykti į Lietuvą. S. Ylai muziejaus salėje buvo surengtas atminimo literatūrinis vakaras, kuriame apie poeto kacetinių eilėraščių knygą „Sutryptame kely“ bei Štuthofo koncentracijos stovykloje patirtus kankinimus, įprasmintus JAV išleistoje S. Ylos knygoje „Žmonės ir žvėrys Dievų miške“ (angliškai knyga išleista pavadinimu „Kunigas Štuthofe“) kalbėjo profesorė Viktorija Daujotytė, literatūrologas Vytautas Kubilius, prof. Arvydas Žygas, poetas Vaidotas Daunys, aktorius Ramūnas Abukauskas skaitė S. Ylos eiles, o sausakimša salė godžiai klausė kalbų apie garsiojo rašytojo, ateitininkų sąjūdžio lyderio JAV, kelių dešimčių studijų ir literatūros kūrinių autoriaus, filosofinių darbų kūrėjo S. Ylos idėjas, svarbiausius kūrinius.
LTSR uždraustas antiso-vietinis autorius šiame kultūros vakare atsiskleidė kaip nacionalinės svarbos kūrėjas, vaižgantiško universalumo profesorius neokatalikas, kurio darbai buvo lemtingai svarbūs išeivijai ir pogrindyje sovietmečiu S. Ylos kūrinius studijavusiai mūsų kunigijai. S. Yla buvo ir tuometinio Anykščių klebono monsijoro Alberto Talačkos mokytojas, dėstęs jam Kauno kunigų seminarijoje ir universitete, kur į profesoriaus S. Ylos naujumu ir neokatalikiškomis idėjomis garsėjusias populiarias paskaitas nueidavo seminaristai.

S. Yla į Lietuvos kultūros gyvenimą Atgimimo metais sugrįžo staiga, grįžo su perleistomis čia jo knygomis, gau-siais charizmatiško kunigo veiklos pa-liudijimais, idėjomis, išmintimi, religinio gyvenimo svarbos liudijimu, ateitininkų sąjundžio atkūrimu. Kryžiaus su saulės vainiku idėja gimė mums su Juozu Ratautu, kuris tuo metu, dirbdamas savivaldybės vadovybėje ir kuruodamas kultūros reikalus, jau buvo atkūręs istorinį kryžių Jono Biliūno tėviškėje, atstatęs sunaikintą J. Biliūno antkapinio paminklo Zakopanėje kryžmą (paminklas 1979 balandžio 11 dieną buvo įstatytas ir pašventintas rašytojo kapo kriptoje), kartu su tuometine Kultūros skyriaus vedėja Ona Lesnikauskiene pastatęs paminklą K. Sirvydui Sirvydų kaime ir padaręs daug kitų labai svarbių darbų. J. Ratautas organizavo ir šio kryžiaus su saulės vainiku sukūrimą Luciūnuose, S. Ylos gimtinėje. Kryžiaus autorius – Liudas Tarabilda.

Kryžiaus idėja – sujungti S. Ylos gyvenimo pradžią ir jo amžinąją poilsio vietą Putname, netolo Bostono esančio moterų vienuolyno, kurio kapelionu jis dirbo iki mirties bei darbavosi ten pat veikiančiame Amerikos lietuvių archyve ALKA.

Nuotraukoje matome S. Ylos kapo paminklą JAV, kur ant granito išraižytas lietuviškas kryžius, kurio kryžmą apjuosia saulės vainikas. Kryžiui iš medžio Luciūnuose panaudotas metalas, iš kurio ažūro šviečia simboliniai saulės spinduliai. Paminko atidengimas sulaukė minios žmonių – su Lietuvos rašytojais, kurių buvo kelios dešimtys, gausiai susirinko anykštėnai ir vietos bendruomenė. „Anykštos“ fotografo Jono Junevičiaus nuotraukoje matome šią gausią minią. Fotografas užfiksavo ir renginyje kalbantį VDU prof. Arvydą Žygą, kuris buvo S. Ylos mokinys, JAV ateitininkų dvasios tėvas.

Pūvantis rašytojo S. Ylos atminimo paminklas šiandien

Keista, kad S. Ylos gimimo šimtmetis 2008 metais Anykščiuose nesulaukė jokio ryškesio dėmesio, nors pagrindas jį minėti ne tik vietiniu, bet ir nacionaliniu mastu buvo akivaizdus. 2017 metais paminklinis kryžius buvo atnaujintas, pa-pildytas įrašu „Šioje žemėje / gimė rašytojas / kun. Yla Stasys / 1908–1983“, o Kurklių bažnyčioje kraštiečio kunigo Stepono Pilkos iniciatyva įrengtas S. Ylos bronzinis bareljefas.

Tačiau dabar paminklas pūva, jo kryžmos dešinėje pusėje žiogėja gilėjanti kiaurymė, o metalinio saulės vainiko dešinės pusės apačia jau nupuvusi ir pradingusi. Atrodo, kad paminklas niekam nebesvarbus, kad jis terūpi tik lietums ir vėjams, kurie naikina šį S. Ylos atminimo ženklą. O kadangi S. Ylos gimtinės kryžius, kaip ir kelios dešimtys puikių tautodailės kūrinių Anykštijoje, ženklinančių kultūrinę atmintį, neįtrauktas į saugomų paminklų sąrašą, neįteisinta jo privaloma apsauga, tai šio meistriškai L. Tarabildos sukurto kryžiaus nykimas nepakaltinamas, nėra atsakingų, nėra suinteresuotų nei savivaldybėje, nei muziejuje, nei bibliotekoje, nei seniūnijoje.

Kultūros žaizda Ažuožeriuose

Bent kiek kultūra besidomintis anykštėnas žino, kaip mėgo savo gimtuosius Ažuožerius rašytojas Antanas Vienuolis, kaip jis, gyvendamas Anykščiuose, senelių Baranauskų sodybos vietoje pasistatytoje viloje prie Šventosios upės Ažupiečiuose, dažnai į gimtinę pėsčiomis nukeliaudavo pro Kepurkalnį, Puntuko brolį, praeidamas pašventupiais iki Karalienės liūno, Veronikos kryžiaus ir pakildamas aukštyn link Dubo slėnyje telkšančio Ilgio ežerėlio ir šalia jo ant aukštumėlės, vadinamos Karvelio kalneliu, kur buvo apsamanojęs akmuo supuvėlis, mėgdavęs pasėdėti, o paskui šlaitu kildavo aukštyn ir nueidavo iki gimtojo namo sodybos ir ją supančių savo vaikystės takų, kuriuos aprašė atsiminimo novelėse. Viena jų – apie kaimo astronomą Šmukštarą, realiai čia gyvenusį ir nepaprastus sugebėjimus suvokti dangaus reiškinius demonstravusį užuožerietį Joną Naviką.

Vienuolio kelias į rašytojo gimtinę dar jam gyvam esant jau buvo tapęs kultūros keliu, kurį yra aprašęs mokytojas Jonas Katinas, mėgdavęs vesti ekskursijas į rašytojo gimtąjį kaimą (šis aprašas saugomas Antano Baranausko ir Antano Vienuolio memorialiniame muziejuje). A. Vienuolio kultūrinį santykį su Ažuožeriais (užu ežero buvusiu kaimo senuoju pavadinimu Užuožeriai) yra kokybiškai ištyrusi, net keliomis ekspedicijomis aprašiusi Teresė Mikeliūnaitė (deja, ši medžiaga nėra išleista), jam daug dėmesio savo novelėse skyrė pirmoji Vienuolio muziejaus direktorė Ona Sedelskytė. Muziejininkės T. Mikeliūnaitės iniciatyva 1974 ir 1976 metais ant Karvelio kalnelio, prie Ilgio ežerėlio buvo įamžintas kaimo astronomas Šmukštaras – Juozo Šlivinsko realistinė skulptūra vaizduoja Šmukštarą, kairėje rankoje laikantį žemyn nuleistą garsiąją astronominę lazdą, o dešinėje rankoje laikantį aprūkusio stiklo šukę, pro kurią jis žvelgia į užtemusią saulę (pilnas saulės užtemimas įvyko kaime 1887 rugpjūčio 19 dieną, kai būsimam rašytojui ėjo penktieji metai), o antrąją skulptūrą – L. Tarabildos kūrinį – sudaro labai aukšta ąžuolo kolona, virš kurios horizontaliai prie kolonos pritvirtintų debesų kaip įkvėpimo mūza skrenda metalinį žvaigždžių vainiką laikanti įkvėpto astronomo skulptūra. Šios skulptūros ilgus dešimtmečius stovėjo ant kalvelės ties akmeniu supuvėliu, ant kurio mėgdavo sėdėti ne tik rašytojas Vienuolis, bet ir gausūs rašytojo gimtinės lankytojai. Esama nuotraukos, kur ant akmens supuvėlio sėdi poetė Janina Degutytė ir muziejininkė Ona Sedelskytė.

Deja, jau porą dešimtmečių čia viskas pasikeitė – išniekintas L. Tarabildos paminklas: jo tik apatinė dalis, nupjovus paminklą, įkastą į žemę, styro augančiame privatizuotame pušinėlyje ir ženklina Karvelio kalnelio viršūnę, kur stovėjo abu paminklai Šmukštarui, o J. Šlivinsko skulptūra, kurios žemėje esančio pamato metaliniai strypai dar tebėra buvusioje vietoje, perkelta visai į kitą vietovę, prie buvusio šoumeno Gintaro Ruplėno sodybos, kur guli nupjauto L. Tarabildos paminklo kolona ir sumesti skulptūros debesys, o horizontalios metalinės astronomo skulptūros nebėra.
Šį išniekintą paminklą jau pūvantį 2010 metais surado ir paskelbė Lietuvos astronomai savo svetainėje www.astronomija.lt (https://www.astronomija.info/a-vienuolio-astronomas-smukstaras/).

Jų medžiagą su trimis nuotraukomis gali peržiūrėti kiekvienas šioje nuorodoje ar google paieškoje įvedęs paieškos žodžius „astronomas Šmukštaras“. Šią nuorodą ir mano parengtą išsamų kultūrinį komentarą prieš kelerius metus rodžiau tuometiniam Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus direktoriui Antanui Verbickui ir muziejaus kuratoriui Tautvydui Kontrimavičiui, savivaldybės paminklosaugininkei ir kitiems pareigūnams, bet iki šiol reakcijos jokios.

Nors Anykščiuose net trys institucijos savo pavadinime turi garbingą rašytojo A. Vienuolio vardą ir pavardę (mu-ziejus, progimnazija ir A. Vienuolio bendrija), o Ažuožeriuose rengiamos edukacijos ir su trenksmu vasaromis šventiniai vaidinimai, tačiau rašytojo gimtinėje už Karvelio kalnelio, prie kelio link Karalienės liūno pūvantis atminimas Vienuolio personažų vaidintojų, valdininkų, kultūros vertybių saugotojų, regioninio parko specialistų, kultūrininkų, pedagogų nedomina (abu paminklai gėdingai nebuvo įtraukti į saugomų vertybių sąrašą ir jiems nesuteiktas apsaugos statusas).

Ši kultūrinė krašto atmintis, išdarkyta, išniekinta Ažuožeriuose, kaip ir S. Ylos kryžius Luciūnuose, rūpi tik pati sau – arba tik Ažuožerių kaimo lietums ir vėjams.
Kultūros žaizdos yra kitokios ir jas gali išgydyti tik kultūrinę atmintį branginančios, ją serginčios širdys ir rankos. Kur jos dabar Anykščiuose, Ažuožeriuose, Luciūnuose?