Raguvėlė laukia naujo dvarininko

Turintys vieną kitą atliekamą milijoną galėtų įsigyti neblogą „trobesių“ kompleksą Raguvėlėje. Internete skelbiama, kad Raguvėlės dvaro rūmai bei 11 ūkinių pastatų ir 8,33 ha žemės parduodami už 900 tūkst. eurų. Pastatų komplekso rekonstrukcija ir įveiklinimas, žinia, taip pat kainuos. Ir greičiausiai investicijas derėtų prognozuoti šešių nulių zonoje.

Dvare apie dvidešimt pastatų

Skirtinguose šaltiniuose nurodomas skirtingas išlikusių Raguvėlės dvaro pastatų skaičius – nuo 18 iki 22. Dabartinis dvaro kompleksas pastatytas XVIII amžiaus pabaigoje – XIX amžiaus pradžioje. XVII amžiuje Raguvėlės dvaro savininkai buvo Sokolovskiai. Apie 1698–1701 m. Raguvėlės dvaras perėjo Ukmergės pavieto kardininkui Mikalojui Komarui-Zabožinskiui. 1744 m. dvarą paveldėjo jo sūnus Antanas Komaras.

Komarai Raguvėlės dvarą valdė iki 1940-ųjų, iki tol, kol dvaras užėjus tarybų valdžiai buvo nacionalizuotas. 1940-aisiais mirė ir paskutinis dvaro savininkas Konstantinas Komaras, kuris palaidotas Raguvėlės dvaro kapinių koplyčioje.

K.Komaras turėjo tris palikuonis: sūnų Vladislavą Komarą bei dukras Kateriną Komaraitę-Pšezdzieckienę ir Alviliną Komaraitę-Tunkevičiūtę-Rimševičienę.

Lankėsi ir caras ir prezidentas

1822 m. Raguvėlės dvare buvo apsistojęs Rusijos caras Aleksandras I-asis su palyda. 1859-aisiais Raguvėlėje lankėsi žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. Tarpukariu dvare viešėjo Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona.

K.Komaro dvaras Smetonos laikais buvo laikomas pavyzdiniu. Dvaras valdė 303 ha žemės, vertėsi ir augalininkyste, ir gyvulininkyste. Vertinant šių dienų masteliais 303 ha žemės nėra labai jau didelis plotas, tačiau tarpukariu ir 20 ha geros žemės valdęs žmogus jau buvo laikomas solidžiu ūkininku. K.Komaras dvare turėjo ir spirito varyklą, o šis skystis visais laikais nešdavo stabilias pajamas.

K.Komaras Raguvėlės dvare XX amžiaus pradžioje atidarė ir išlaikė lietuvišką mokyklą. Tiesa, savo sūnų Vladislovą studijoms jis visgi išsiuntė į Lenkijos Poznanės universitetą.

Raguvėlėje – 27 kultūros paminklai

Skelbiama, jog pagrindinių dvaro rūmų bendras plotas 1733 kv.m. Dviaukščių rūmų pirmame aukšte buvo valgomasis, svečių ir tarnų kambariai. Per visą dešinį fasado šoną buvo įrengtas žiemos sodas. Antrame aukšte – dvarininkų gyvenamos patalpos. Kambarių grindis puošė raštuoti parketai, įspūdingai atrodė juodo marmuro palangės. Rūmų  viduje yra išlikusių puošnių krosnių bei židinių, taip pat parketo likučių.

Raguvėlės dvaro kompleksas – klasicizmo bei romantizmo laikotarpio architektūros paminklas. Dvidešimties hektarų plote išlikęs vienas didžiausių Lietuvoje dvaro pastatų ansamblis, taip pat geometrinio išplanavimo 8 hektarų plotą užimantis parkas. 1983 m. rūmai buvo restauruojami, vėliau restauruotas ir šiaurinis svirnas.

Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąraše yra net 27 Raguvėlės dvaro objektai. Tarp jų ir senosios kapinės, koplyčia-mauzoliejus, Raguvėlės bažnyčia, dvaro parkas. Beje, iki 1940-ųjų Raguvėlės bažnyčia, kurią pastatė Komarai, buvo dvaro dalis, dvaro nuosavybė.

Parke yra ir egzotiškų medžių

Tarybiniais metais nemaža dalis Raguvėlės dvaro pastatų (pietinė oficina, karčiama) buvo paversti butais, o ūkinius dvaro pastatus savo reikmėms naudojo tarybinis ūkis.

Šaltiniuose nurodoma, kad Raguvėlės dvaro arklides – iš kurių dabar likę tik griuvėsiai -projektavo Laurynas Stuoka – Gucevičius.

Išskirtiniai Raguvėlės dvaro svirnai  – mūriniai, apvalaini, aštuonkampio plano, rotondos tūrio, su pastoge ir pusrūsiu bei kupolo formos stogu. Viename iš svirnų apie 2000-uosius veikė kavinė.

Rūmus supančiame parke vyrauja vietinių medžių rūšys: mažalapės liepos, paprastieji uosiai, klevai, kalninės guobos, pušys, ąžuolai, gluosniai, beržai. Yra ir egzotinių medžių: vakarinių tujų, europinių ir sidabrinių maumedžių, baltažiedžių vikmedžių, pilkųjų tuopų, didžialapių liepų. Parko puošmena – paprastoji katalpa, vasarą pasidabinanti stambiomis baltų žiedų kekėmis.

Raguvėlės dvaro mauzoliejinė koplyčia buvo pastatyta 1849 m. (architektas Laurynas Cezaris Anichinis). Koplyčia pasižymi neogotikos stiliui būdinga formų interpretacija. Smarkiai nukentėjusi sovietiniu laikotarpiu, koplyčia 1991 m. buvo restauruota. Rūsio patalpoje, kuri dengta cilindriniu skliautu, ilsisi Komarų giminės atstovų palaikai.

Po koplyčios restauravimo ji buvo pašventinta, į iškilmes atvyko Konstantino Komaro palikuonys iš Lenkijos.

Olimpinio čempiono šaknys Raguvėlėje

Jaunas, vos 34-erių, miręs K.Komaro sūnus Vladislavas buvo sportininkas. 1934 metais jis dalyvavo Europos lengvosios atletikos čempionate, šuolių į aukštį rungtyje ir užėmė 7-ąją vietą (peršoko 180 cm.). Vokiečių okupacijos metais jis tarnavo reichui, o anykstenai.lt rašo, kad jis buvo dvigubu žaidėju.

„1941 m. birželį, vokiečiams okupavus Lietuvą, V. Komaras persikėlė į Vilnių. Kartu su Vilniaus srities komisaro Horsto Vulfo administracija jis organizavo okupacinės žemės ūkio tvarkymo bei panaudojimo bendrovės „Landbewirtschaftungsgesellschaft Ostland“ („Ostlando krašto žemės ūkio tvarkymo susivienijimas“) Vilniaus skyrių ir buvo paskirtas šios įstaigos direktoriaus, vokiečio, Wilhelmo Kobės pavaduotoju. Keletą metų V. Komaras buvo Vilniaus apygardos komisariato teritorijoje buvusių dvarų, tapusių okupacinei valdžiai pavaldžiais valstybiniais ūkiais, faktinis valdytojas. Jo iniciatyva daugumos dvarų ir dvarelių tiesioginiais valdytojais buvo paskirti vietiniai lenkai ar net iki tol buvę tų dvarelių savininkai, kai kitoje Lietuvos dalyje dvarų valdymą perėmė vokiečiai. Dirbdamas vokiečių okupacinėse struktūrose, V. Komaras taip pat informuodavo lenkų tautinio pogrindžio vadovybę apie nacių rengiamas lenkų jaunimo gaudynes darbams reiche ir taip padėjo išgelbėti daug jaunimo nuo šios primestos prievolės.“ – rašo anykstenai.lt. Jis 1944-aiais nužudytas netoli Paberžės Lietuvos policijos savisaugos bataliono karių.

V.Komaro palikuonys gyvena Lenkijoje. Sūnus, taip pat Vladislavas Komaras (Wladyslaw Komar, 1940–1998) buvo sporto žvaigždė – dešimtkovininkas, Miuncheno olimpiados (1972 m.) čempionas.

Dvare veikė mokykla

K.Komaras buvo meno kolekcininkas, Raguvėlės dvare sukaupęs solidžią paveikslų galeriją. Komarų paveikslai buvo nacionalizuoti, dalis jų dabar saugoma Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje.

Beje paveikslų perdavimo valstybei aktą 1940-ųjų rugpjūtį pasirašė jau V.Komaras. Paveikslai iš dvaro iš karto nebuvo išvežti, V.Komaras juos įsipareigojo pasaugoti.

Po nacionalizacijos Raguvėlės dvaro rūmuose iki 1998-ųjų veikė mokyklos. Karo metais ir pokariu – profesinė mokykla, vėliau – bendrojo lavinimo mokykla.

Dvaras 1992 metais oficialiai buvo sugrąžintas paveldėtojai A.Rimševičienei, tačiau dar šešerius metus rūmuose šeimininkavo mokiniai. Dvaro pastatas atlaisvintas 1998-aiais, kai Raguvėlėje buvo pastatytas naujas mokyklos pastatas. Beje, Raguvėlės mokykla – vienintelis Anykščių rajone nepriklausomybės metais pastatytas mokyklos pastatas. Gal net apskritai vienintelis, po 1990-ųjų, naujas valdiškas pastatas Anykščių rajono seniūnijose. Deja, Raguvėlės mokykla sunyko ir dalis naujausio statinio patalpų tapo niekam nebereikalingomis.

Nežinojo, jog tėtis dvarininkas

Dabar Biržuose gyvenanti Alvilina Rimševičienė augo turėdama Tunkevičiūtės pavardę. Kai mirė tėtis Alvilinai buvo vos dveji metukai. Gyvenimo dvare ji neatsiminė, o mama po K.Komaro mirties ištekėjo antrą kartą.

Pasak A.Rimševičienės, jog ji yra dvarininkų palikuonė sužinojo tik paauglystėje. „Iš Raguvėlės bažnyčios mama mane nusivedė į kapines. Ji slapta lankydavo kapą. Jos paklausiau kieno čia kapas, man atsakė, jog mano tėties.“ – „Anykštai“ pasakojo A.Rimševičienė.

Žinia, kad ji yra dvarininkaitė A.Rimševičienės nepribloškė, o kai suaugo ji sakė jautėsi esanti tikru tarybiniu žmogumi. A.Rimševičienė ilgus metus buvo Švenčionėlių sodininkystės tarybinio ūkio direktore. Yra pelniusi vieną iš aukščiausių tarybinių įvertinimų – apdovanojimą Darbo raudonosios vėliavos ordinu.

Tiesa, tarybiniais metais ji palaikė ryšius su Lenkijoje ir Vokietijoje gyvenusiais giminėmis.

Buvo gavusi giminių iškvietimą ir viešėjo pas juos Vakarų Vokietijoje, Vest Badene.

Olimpinis čempionas V.Komaras lankėsi Raguvėlės dvare, o A.Rimševičienė vyko į Lenkiją, į sportininko laidotuves. „Jis žuvo autoavarijoje. Kartu žuvo ir dar vienas sportininkas. Juos laidojo kaip tautos didvyrius.“ – kalbėjo A.Rimševičienė.

Kaip minėjau, A.Rimševičienės brolis Vladislovas žuvo 1944-aiais, seniai mirusi ir jos sesuo Katerina Komaraitė-Pšezdzieckienė. Brolis ir sesuo už A.Rimševičienę buvo vyresni beveik trisdešimčia metų. Panašiai tetos Alvilinos amžiaus yra Lenkojoje gyvenančios K.Pšezdzieckienės dukros. Su dukterėčiomis A.Rimševičienė sakė bendraujanti. Ji ryšius palaiko ir su Baisogalos atšakos Komarais.

Dvare šventė anūkų vestuves

Vienos iš brokerių bendrovės atstovė „Anykštai“ sakė, kad potencialus Raguvėlės dvaro komplekso pirkėjas už jį siūlė 450 tūkst. eurų, tačiau savininkų tokia kaina netenkino.

Dvaro nuosavybės teises A.Rimševičienė perleido savo vaikams. Jos sūnus Vytautas Stankevičius „Anykštai“ sakė, jog sprendimą parduoti dvarą paskatino ir Covid epidemija. „Vienas iš giminaičių, dvaro savininkų mirė… Ir Covidas viską sustabdė. Matome, jog reikia labai didelių lėšų, o jų grąža užtruks labai ilgai.“ – kalbėjo V.Stankevičius.

A.Rimševičienė „Anykštai“ sakė, kad jos šeimyna savo jėgomis suremontavo dvarą, o du jos anūkai, beje dvyniai, dvare atšoko savąsias vestuves.