Keliukas,vedąs link tuštėjančių Bliuvonių kaimo sodybų, tykiai sutūpusių pamiškėje.
Iš Anykščių link Kurklių pravažiavus labirintų parką, mišką ir pasukus į kairę, pasitinka Prano Žilvino Smalsko medinis jautis su ,,triusikais“, uodega rodantis kryptį į Bliuvonių kaimą, kurio laukai čia pat ir prasideda. Man nepavyko išsiaiškinti kaimo pavadinimo kilmės, tačiau, kaip toj legendoj apie staugusį geležinį vilką, pranašavusį Vilniaus gimimą, gal kadais čia koks jautis baubojo, pranašaudamas, kad kaimo laukuose ganysis keli šimtai bendrovės „Vaja Farm“, kurią įkurs šio kaimo vaikis, prancūziškos veislės galvijų, o jų pasižiūrėti ir savus parodyti suvažiuos ūkininkai iš visos Lietuvos. Būtent tai garsina šį, beveik be gyventojų likusį, ir dar kelis aplinkinius kaimelius. Pasak Anykščių seniūno Eugenijaus Pajarsko, čia gyvenamąją vietą deklaruoja vos 7 žmonės, tačiau kaimą naujam gyvenimui prikėlė jame gimęs ir augęs verslininkas Vygantas Šližys.
Pravažiavau V. Šližio gimtinę, kurioje gyvena jau ne jo giminės žmonės, sužinojau, kad verslininkas su reikalais išvažiavęs į Vilnių, tad beliko pafotografuoti abipus nuvalyto kelio po sniegą vaikštančius, ryto žvarbos ir pustymo nepaisančius galvijus. Jų fotografavimas pasibaigė mašinai įvažiavus į griovį. Laimė, šalti neteko, kaipmat ištraukė neregėtai dideliu traktoriumi važiavęs mielas tos pačios „Vaja Farm“ vyrukas…
Pažintį su bendrove atidėjau kitam kartui. Šiek tiek pavažiavus, seni medžiai ir trobos liudijo esant patį kaimo vidurį. Dūmai tą ketvirtadienio rytą rūko tik iš vienos – žaliai dažytos, akiai patrauklios, ant kalnelio išdidžiai rymančios trobos.
„Mes ką tik atvažiavom iš Anykščių, tad krosnį įkūrėme neseniai“, – svetingai pasitikę paaiškino Petras bei Danutė Černiauskai ir pakvietė prie arbatos puodelio. Pasak šeimininkės, tai jos tėvų, senelių, prosenelių ir dar anksčiau gyvenusių protėvių sodyba. „Troba ne kartą remontuota, paskutinįsyk – visai neseniai, tačiau pagrindiniams sienojams jau keli šimtai metų. Ant vieno rąsto išbadyti skaičiai -1794 m., vadinasi, namas tuomet ir buvo pastatytas. Mano gentainiai Repečkos čia gyvenę nuo neatmenamų laikų, – pasakojo moteris. – 1903 metais gimusiai mano mamytei Anelei šiemet būtų 115 metų, tėtis Steponas už ją buvo 6 metais jaunesnis. Deja, jau keli dešimtmečiai, kai jie vienas paskui kitą iškeliavę į amžinybę. Nepriklausomos Lietuvos kariuomenėj tarnavęs tėtis niekada neprarado tikėjimo, kad Lietuva vėl bus laisva, kaip didžiausią brangenybę abu su mamyte saugojo į audeklą suvyniotą Lietuvos trispalvę. Nesulaukė, vos kelių metelių pritrūko…“
A. ir S. Repečkų troboje 1949 metais vyko steigiamo ,, Žalgirio“ kolūkio susirinkimai. Iš vos dešimtį hektarų turėjusio, savo prakaitu žemę laisčiusio ūkininko S. Repečkos irgi atėmė padargus, kelias karves, vieną tepaliko. „Prisimenu, kaip tėtis išgyveno dėl to atimto turto, kaip baiminosi, kad į Sibirą neišvežtų. Juk sunkiai dirbo. Labai sunkiai. Visus darbus pats, nieko nesamdydavo. Juk augome penki vaikai, be manęs – dar 4 broliai. Prisimenu, kaip pusryčius jam į laukus su mama nešdavom. Tėčio broliai gyveno Amerikoj, vėliau mums siuntinius siuntė. Kai pasipuošdavau iš atsiųstos medžiagos pasiūta suknele, tikra panelyte jausdavausi“, – šypsojosi D. Černiauskienė.
Bliuvonių kaimui pasisekė: iš jo į Sibirą nebuvo išvežtas nė vienas žmogus. Susitaikė žmonės su prievarta, dirbo kolūkyje, gimdė ir augino vaikus. Tik tie, matydami tėvų vargą, jų išmokslinti, kaimą paliko.
Pasak D. Černiauskienės, Bliuvonių kaime ir aplinkiniuose buvo daug jaunimo. „Vieną dieną šokiai pas mane, kitą – pas kaimynus, – prisiminė D. Černiauskienė. –Tėvai buvo geri, tačiau griežti. Pasakyta, kada grįžti, nebandyk vėluoti. Jokių atsikalbinėjimų, aiškinimųsi. Kartą tėtis diržu mus su broliu per nugaras perliejo, kad prie pietų stalo išdykavome ir neklausėme“. Dėl to diržo nė vienas vaikas nuoskaudos neturėjo, visi užaugo gerais žmonėmis. Jokios tarnybos į šeimų reikalus nesikišo, nes jų tiek, kaip dabar, nė nebuvo.
Danutė mena, kaip ėjo per mišką į mokyklą Pavirinčiuose, vėliau – Kurkliuose, kaip tėtis jos būsimam vyrui P. Černiauskui, gyvenusiam arčiau kaip už kilometro, duodavęs kelis červoncus, kad pavasarį padabotų, kad mergaitė į upelį neįkristų. Taigi, jiedu buvo pora nuo vaikystės. Danutė šypsodamasi pasakoja, kaip verkusi, kad tautiniuose šokiuose mokykloje teko šokti ne su Petru, o su kitu vaikinuku…
Beje, Petras irgi buvo iš gausios šeimos: kaip prisimena, prie pietų stalo sėsdavę net devyni šeimos nariai, deja, iš jų gyventi likęs tik jis vienas. Šeimą Danutė ir Petras sukūrė 1962 – aisiais, tad jau 56 – eri metai kartu. Ji dirbo pieninėje, jis – beveik visą gyvenimą vairuotoju. Prispažįsta nemažą dalį buvusios Tarybų sąjungos išvažinėjęs be jokių eismo įvykių. Kaip ąžuolus užaugino tris sūnus, kurių vyriausiasis, Ričardas, dirba vairuotoju, Mindaugas su žmona gyvena Airijoje, tačiau labai nori sugrįžti į gimtinę, o Gediminas dirba Anykščiuose, degalinėje. „Visi turi darbą, kur gyvent, ko daugiau bereikia“, – džiaugėsi iš vaikų trijų anūkų sulaukęs senelis P. Černiauskas.
D. ir P. Černiauskai turi butą Anykščiuose, tačiau sodybos atsisakyti nežada ir joje praleidžia didžiąją dalį laiko. Jiedu džiaugiasi, kad giminaitis, kaime gimęs ir augęs, verslininkas V. Šližys įkūrė mėsinių galvijų ūkį, tad kaimas tuo ir gyvas. „Žiemą vasarą per Bliuvonių laukus puikiausias kelias, – džiaugėsi P. Černiauskas. – Jeigu ne tas ūkis, mes žiemą iki sodybos neprivažiuotume“. Apie V. Šližį ir jo įkurtą ūkį jau kitas pasakojimas.
