Apie giltinę prie ligoninės (Rievės. 2025-07-04)

Ir visgi Anykščių ligoninę reikia uždaryti. Visų gyvųjų labui. Taip visiems bus geriau. Ir Anykščių rajono merui Kęstučiui Tubiui, ir ligoninės direktoriui Daliui Drungai, ir Anesteziologijos ir reanimacijos skyriaus vedėjui Viliui Januškai bus geriau.
Anykščių ligoninės problema ne įranga, ne specialistai, ir net ne šalies valdžios nuolat rengiamos sveikatos reformos. Iš dabartinės perspektyvos žiūrint, mažas ligonines reikėjo naikinti dar anksčiau ir griežčiau, kol tos ligoninės paskutinių ligonių nepribaigė.

Kai odontologas burnoje pameta grąžtą ir svetimkūnis nukeliauja į šiaip jau niekuo nenusikaltusio paciento skrandį, žinoma kyla pyktis, kad medikas pasielgė neatsakingai, sukėlė pavojų žmogaus sveikatai, gal net gyvybei. Padarė klaidą (o gal ne klaidą padarė, gal kažkas lūžo). Gydytojų klaidos neatleistinos, nes giltinė dažniausiai trinasi aplink gydymo įstaigas. Ji žino, kad tai gera vieta, geras laimikis, beveik kaip per baikerių sezono atidarymą.
Tačiau, vienas dalykas yra klaida, kitas – marinimo sistemos sukūrimas.

„Prašiau, verkiau, maldavau, bet nevežė“, – tradicinis ligonių ar ligonių artimųjų pasakojimas apie Anykščių ligoninę. Patys gydyti, net diagnozuoti negali, bet į normalias ligonines nesiunčia. Nuolat…
Turiu nuosavą smagų infarktą, kurį Anykščiuos atkakliai bandė gydyti. Jeigu ne Šmigelskienės perdėta iniciatyva, dabar mane greičiausiai prisimintumėt geru žodžiu. „Ai, jo… buvo toks. Lyg ir žurnalistu „Anykštoje“ dirbo. Lyg ir numirė. Nuo infarkto, ar nuo ko tai…“ – entuziastingai kalbėtų anykštėnai. Kodėl Šmigelskienės iniciatyva buvo perdėta? Na, dėl to kad labai akivaizdžiai iš Anykščių gydytojų matėsi (ne tik iš V. Januškos), kad „ko čia tu boba isterikuoji, gal numirs, bet gal ir ne“.
Numirė tai numirė… Vienu daugiau, ar vienu mažiau. Žvakę reanimacijos palatoje užpučiam, lovą perklojam. Sekantis! (Žinau, kad reikia sakyti „kitas“, bet ligoninėje sakys „sekantis“, giltinei suponuojant mintį, kad srautas nestoja, kad konvejeris dirba be trikdžių).

Panevėžyje, reanimacijoje, prie mano lovos priėjusi apsiašarojusi seselė sakė: „Mes visos meldžiamės, atvežė aštuoniolikmetę mergaitę su sepsiu“. Nustebau. Pagalvojau: o tai jums ne… (rusiškas žodis, reiškiantis atsainų požiūrį į tai, kas vyksta aplinkui)? Paskui susigėdau tokios minties, juk nereikia visų medikų tempti ant Anykščių reanimacijos kurpalio.
Žmogaus mirtis to konkretaus žmogaus gyvenime nutinka retai. Mirtis, kaip ir pats gyvenimas, paprastai įvyksta vieną kartą. Žmogui jo mirtis nėra rusiškas žodis, reiškiantis atsainų požiūrį į tai, kas vyksta aplinkui, net jei jis pats viską, kas vyksta aplinkui, vertina tuo vienu žodžiu.
Aš tikiu, kad norint išsiųsti ligonį iš Anykščių ligoninės į aukštesnį lygį, reikia įdėti pastangų. Kartais reikia įdėti daug pastangų. Bet, juk dėl savo ar sau artimo žmogaus gyvybės visi be išimties (net ir tie patys gydytojai) kovotume gal net ir po darbo valandų.

Anykščių ligoninei kažko nuolat trūksta – lovų, įrangos, specialistų. Gydytojai, aišku, uždirba mažiau, nei yra verti. Bet realiai mes išlaikome milžiniško didumo agregatą, valdiškų pinigų siurblį, kur vien personalo algoms kiekvienais metais išleidžiami keli milijonai eurų.
Aš moku mokesčius. Už tuos pinigus samdau policininkus, gaisrininkus, gydytojus. Aš samdau. Jie man paslaugos eidami į darbą ir jame dirbdami nedaro. Policininkai ir neprašyti tikrina mano girtumą, o gaisrininkai atvažiavę į gaisrą jį gesina. Paprastai gaisrininkai turi vandens. Jų nereikia maldauti, kad užgesintų visą gaisrą.
O Anykščių gydytojams viskas yra… rusiškas žodis, reiškiantis atsainų požiūrį į tai, kas vyksta aplinkui.
Kodėl sakiau, kad Anykščių ligoninės uždarymas būtų naudingas ir K. Tubiui, D. Drungai bei V. Januškai? Todėl, kad ir jie neapdrausti, kad gali į šią įstaigą patekti. Ir niekam tada neberūpės, kokie buvo jų antpečiai. Savo akimis regėjau, kiek ligoninės personalas buvo išsaugojęs pagarbos mirštančiam buvusiam rajono merui Sigučiui Obelevičiui.