Skandalas dėl nutrauktos Anykščių rajono tarybos Teisėtvarkos, jaunimo ir visuomeninių organizacijų komiteto transliacijos įvyko lygioje vietoje. Gal bijota, kad komitete kalbintas Anykščių turizmo ir verslo informacijos centro direktorius Udrius Armalis gali pasakyti daugiau nei reikia. Bet, esu tikras, kad jis nežino daugiau nei reikia… Duok Dieve, kad nors tiek, kiek reikia, žino.
Kažkada Anykščiuose nusklendė pasvarstymas, jog galbūt į Kalitos kalną ir Anykščių baseiną verta įsileisti privatininkus. Svarstymas visuomenės buvo sutiktas negatyviai ir minčių apie kalno ir baseino privatizavimą (ar konsesiją) buvo atsisakyta. Bet Anykščių rajono meras Kęstutis Tubis, kartais tarp eilučių, kartais tiesiai, ištraukia privatizavimo kortą. Taip lyg ir parodydamas, kad kol jis valdžioje – visų mūsų bendras turtas nebus parceliuojamas.
Suprantu norus, kad viskas būtų valdiška. Kas valdiška, tas kaip ir visų, o jeigu visų, tai reiškia ir mano. Kodėl aš savo daiktą, pvz., kalną ar baseiną, turėčiau perleisti kokiam nors, atsiprašant, verslininkui. Špygą jam, o ne kalną.
Man atrodo, kad valdžia privalo teikti tas paslaugas, kurių reikia (arba gali prireikti) visiems be išimties. Turiu omenyje policiją, būtinąją medicinos pagalbą, gaisrinę, teismus ir pan. Nei slidinėjimo, nei baseino paslaugos nėra būtinybė. Be baseino galime gyventi. Valdišką baseiną, kaip ir valdišką kalną, galime iš bėdos turėti dviem atvejais – arba jie neša pelną, arba jų nėr kur kišti. Bet jeigu tik kas nors imasi eksploatuoti nuostolingą atrakcioną ir jo neišveža iš Anykščių – staltiese jiems kelias. Taip sakant boba iš ratų – valdžiai lengviau.
Gražu, kad rekonstravo Tilto gatvės kompleksą. Suprantu, kad į Tilto gatvės trobesius ko pakliuvo neįsileisi – ES projektas, reikalavimai… Bet lyg ir vizija, svajonė, ir tikslas turėtų būti surasti žmones, kuriems to komplekso reikėtų, kurie konkuruotų dėl kiekvienos gryčios pėdos, darytų verslą ir nuo savivaldybės (taigi ir visų mūsų) nuimtų finansinę naštą.
Ar kam skauda, kad „Nykščio namai“ yra privatūs? Į areną Jūsų dėl to neįleidžia, ar privatininko pilstomas alus gerklėje stringa? Na lyg ir ne…
U. Armalis ir jo turimi skaičiai reikalingi ne dėl smalsumo ar skaičių kolekcionavimo (ech, kokie įdomūs skaičiai, tokių dar niekur neregėjau…). Paprasčiausiai reikėtų įsivertinti (ir nuolat pervertinti), ką turime, kiek už tai mokame ir kur tai, ką turime, galime padėti.
Tikėtina, kad dabar ne laikas atsikratyti Kalitos kalnu. Pernykštė žiema slidinėjimo verslui nebuvo įkvepianti, o verslą, sakoma, reikia parduoti ne tada, kai jis yra dugne.
Man būtų įdomi ir svarbi ilgametė finansinių rezultatų studija. Ir ne tik Kalitos kalno ar baseino. Bet ir, pavyzdžiui, atskirų muziejaus padalinių.
Anykščių komunalinis ūkis teikia valdiškas laidojimo paslaugas. Sako, gerai sekasi, padalinys nėra nuostolingas. Na, ok, nenuostolinga, lai būna valdiškos laidotuvės. Bet nueinant į visos šalies kontekstą – paradoksas. Aš perku privačią elektrą, tarytum turėčiau alternatyvą iš Lenkijos parsivežti pigesnės ar bent kitokios, bet už tai galiu gauti valdišką slidinėjimą, pirtį baseine ir šarvojimo paslaugą.
Neagituoju ką nors privatizuoti. Pirmiausia dėl to, kad nesiruošiu ką nors pirkti. Gviesčiausi į Kalitos kalną, tai mikliai įrodyčiau, kad kai jį nusipirksiu – Anykščiuose žiemos bus kaip Sibire. Aš Sibire buvau, aš žinau kaip žiemos daromos! Kita vertus – privatizavimas ne visada yra gėris. Bet ne visada ir blogis.
U. Armalio užčiaupimas, kad ir kokios to priežastys būtų, primena kolūkį (aš senas, man dažniausiai viskas primena kolūkį). „Prie caro, mes buvome atsidūrę ant bedugnės krašto! O dabar? Dabar mes žengėme didelį žingsnį į priekį!“
mat kaip gaunasi? Žiūri į Kalitos kalną-matai kolūkį…o tai jau valstiečių svajonės vaizdelis.