Labai gerai būtų Ameriką atrasti pačiam. Tačiau, kai Amerikos atrasti negali, neblogai pažiūrėti, kaip ji atrodo atrasta kitų.Praėjusią savaitę dalyvavau 6-ajame Europos regionų ir miestų aukščiausiojo lygio susitikime, kuris vyko Atėnuose. Konferencijoje „Europos ekonomikos atsigavimas, vietos sprendimai“ buvo kalbama daugiausiai apie nedarbą. Konferencijoje pateikti skaičiai neigė Lietuvos politinio elito rinkėjams suokiamas lopšines, kad krizę sėkmingai įveikėme – pateikti duomenys iš 34 Europos valstybėse atliktų tyrimų rodo, kad ištikus krizei krito ir neatsistatė net 40 procentų gyventojų gerbūvis, o tokiose valstybėse kaip Italija, Graikija pragyvenimo lygis krito ir dar daugiau.
„Praėjo šeši metai nuo krizės pradžios, tačiau ekonomika Europos sąjungos valstybėse išliko trapiausia“, „rizikuojame, kad prarasime visą jaunuolių kartą“, „pasitikėjimo valdymo institucijomis erozija“- tai teiginiai iš vieno aukštų ES pareigūnų – Tarptautinio ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos generalinio sekretoriaus pavaduotojo – Yves Leterme kalbos.
Konferencijoje akcentuota, kad du trečdaliai ES investicijų paskirstoma per vietos ir regionų valdžias (ESBO šalyse narėse yra 141 tūkstantis savivaldybių), tačiau laukto teigiamo rezultato nėra. „Ekonomikos augimas ir europinės investicijos yra susiję su geru valdymu, geru strateginiu planavimu, griežta kontrolės sistema ir sveika stebėsena“, – apibendrino Y. Leterme. Taip pat ne mažiau svarbu, kad atsigavimo strategijos būtų ne vieno modelio, o tiktų konkrečiam regionui, atitiktų to regiono tikslus.
Kad Europa jau buvo „gero ekonominio gyvenimo sinonimas“, atsispindėjo ir kitų konferencijos dalyvių kalbose. Švedijos Skonės regiono politikė kalbėdama apie nedarbą ES pateikė sukrečiančius skaičius – 5 milijonai jaunų žmonių neturi nei darbo, nei mokosi. Graikijoje ir Ispanijoje 50 procentų jaunuolių yra bedarbiai. Daugelyje Europos valstybių sumenkėjusi švietimo sistema.
Tuo tarpu ES skiriama suma, vadinamajai „jaunimo garantijai“ įgyvendinti, siekia 22 milijardus eurų. Sunku įsivaizduoti tokius pinigus, tačiau paskaičiuota, jeigu nedarbas nemažės, Europos ekonomikos nuostoliai dėl to (negauti mokesčiai, nedarbo išmokos, kompensacijos) sudarys 153 milijardus eurų. Į šiuos nuostolius ekonomistai neįskaičiavo išlaidų išaugsiančiam nusikalstamumui.
Liūto dalis iš „jaunimo garantijos“ įgyvendinimo pinigų vėl Europa skirstys per savivaldybes. Šios pinigai pasieks ir Anykščius, kuriuose kovo 1- ai dienai nedarbas jau siekė 15,2 procentų (Lietuvoje – 11,4 proc.). Kaip pasinaudosime šia parama? Vėl Anykščių dykrose rengsime utopinius „kosmodromų projektus“ – statysime požemines aikšteles po miesto autobusų stotimi? – kaip kad rajono valdžia ketina panaudoti Anykščiams, kaip probleminei teritorijai, pažadėtus 26 milijonus litų. Urbanizuosime dešinįjį Šventosios krantą, ir išspręsime nedarbo problemas išvystydami turizmo sektorių?
Kurgi ne… Imsim mes ir pralenksime turistų srautais kiaurus metus žalią Graikiją. Pralenksim su visomis jos salomis – Rodu, Kosu, Kreta… Beje, Atėnuose, viso pasaulio turistų lankomame mieste, nedarbas dabar siekia 28 procentus.
Tačiau mūsų rajono Taryba viliasi esanti apsukresnė už nemokšas graikus. Deputatai spręsdami, kam skirti europinius pinigus neabejoja, jog pavyks pralenkti Eladą ir investicijas kreipia į turizmo vystymąsi. Žinoma, kai tokie akivaizdūs, neabejotini Anykščių, kaip kurortinio krašto, savitumai ir patrauklumai pasaulio kontekste… Nuodėmė būtų ir abejoti, kad mūsų politikams nepavyks.
Tačiau man, kaip pedagogikos mokslų nesusukta galva žmogui, kažkodėl patrauklesnė pasirodė Delfto miesto (Nyderlandai) mero Bas Verkerk patirtis, kaip jie stengiasi išgelbėti nuo nedarbo šimtatūkstantinį miestą. 50 procentų būstų Delfte yra socialiniai, 20 proc. gyventojų menkai išsilavinę. Ir, nors Delfto universitetas patenka į 120 geriausių pasaulio universitetų sąrašą, prioritetus savivaldybė teikia technologinėms gimnazijoms, į kurias stengiamasi nukreipti 12-16 metų jaunuolius, kad išmoktų amato. Delfto savivaldybė skelbdama, pavyzdžiui, statybų konkursus, rangovams kelia reikalavimą įdarbinti bent 10 proc. vietos žmonių ir būtinai – dalį bedarbių. Savivaldybės įdarbinimo departamentas skiria stipendijas pradedantiems reikalingų profesijų studijas universitetuose, ir tariasi su vietos biotechnologijų gamykla, kad studentai joje atliktų praktiką ir taip būtų skatinami sugrįžti. Atrodo smulkmena, tačiau jautriai man nuskambėjo šio miesto mero žodžiai, kad į nekvalifikuotas darbo vietas, kaip kad valytojos ar sargo, savivaldybė priima išsilavinimo neturinčius žmones. Tačiau, tai Nyderlandai – senas tolerantiškas tradicijas turintis kraštas.
O kaip Lietuva? O iš Lietuvos į šią konferenciją skrido aštuonių savivaldybių tarybų nariai, tačiau iš Utenos apskrities nebuvo nė vieno politiko, nors tai buvo regionų problemoms ir nedarbui skirta konferencija. Kodėl mūsų savivaldybės politikai nesilanko tokiose konferencijose, kurios bent duotų platesnį supratimą kaip nedarbo, vystymosi problemas sprendžia Europos savivaldybės, o blaškosi po festivalius – Baltarusijos Klecką, po dvidešimt kartų apžiūrinėja Madoną, „neša demokratiją“ į Gruzijos kalnus ar labai susidomi švietimo problemomis būtent tomis dienomis, kai Olandijoje vyksta tulpių šventė… Maloniau ten praleisti laiką ar susikalbėti lengviau?
Tačiau čia be reikalo. Konferencija Atėnuose buvo nemokama, dalyviai nemokamai apgyvendinti geruose viešbučiuose, o kalbos per ausines transliuojamos lietuviškai. Todėl rajono vadovai drąsiai ir be išlaidų savivaldybės biudžetui į Europą mokytis galėtų keliauti net ir be angliškai „spykinančių“ blažyčių. Pakaktų turėti tik sveiko noro ne patiems išradinėti dviratį, o pasižiūrėti, kokiu transportu juda pasaulis.
