Ir kieno eglė gražiausia? Panevėžio, kuri kainavo tiek, kiek statistinis mokytojas uždirba per dešimt metų? Ar Širvintų, kuri, lyginant su Panevėžiu, nieko nekainavo? O gal Vilniaus, kuri, pasak jaunimo, gražiausia iš praskrendančių lėktuvų arba iš drono? Mūsiškė, liaudiškoji baltoji su archaiškais sodais įmontuota į lateksinę Dubajaus aplinką prie kultūrnamio?
Baikite nusikalbėti. Aišku gražiausia eglė yra Anykščių!
Pats klausimo kėlimas, siekiant palyginti egles, yra politinis užsakymas, juodosios technologijos, arba bent veiksmas iš savanaudiškų paskatų, siekiant sumenkinti gerosios valdžios kilnius darbus žmonių labui.
Taip ir matau komentarus po šiomis „rievėmis“ arba skundą Žurnalistų ir leidėjų etikos isnpekcijai iš savivaldybės, kuriame rašoma, kad užduodamas klausimas apie eglių grožį yra mažiausiai Baudžiamojo Kodekso vertas nusikalstamos veikos epizodas, įvykdytas iš anksto susitarus ir veikiant gaujoje.
Be to, vertinant egles, reikia nepamiršti, kad Panevėžio vyriausioji architektė yra iš Anykščių išėstoji Daiva Gasiūnienė. O tai reiškia, tik viena – kad ir ką ji bedarytų, Anykščių architektūros žinovai viską padarys geriau.
Štai Širvintų eglė patinka žmonėms, prie jos važiuoja fotografuotis iš visos Lietuvos. Taip netyčia galima įsivelti ir į didžiąją politiką. Nes ar gali būti graži eglė mieste, kuriam vadovauja teisiamos Darbo partijos buvusi vadovė, dabar „bebrų“ partijos veikėja Živilė Pinskuvienė? Aišku, kad negali. Pinskuvienė ir graži eglė yra žodžiai antonimai. Nei Darbo, nei „bebrų“ partijos nieko gero niekur niekada nenuveikė ir nenuveiks. Kaip ir Rolandas Paksas. Anatema. Atskirtieji. Gera Lietuvoje gali nuveikti nebent konservatoriai. Dar socdemai su išlygomis kažkiek, taip pat „valstiečiai“ ir liberalai. Nes jų yra šiandien Dangaus karalystė, tai yra vietos Seime.
Viešoji opinija didelis dalykas. O ypač didelėje provincijoje. Dėl opinijos kandidatas į Lietuvos prezidentus Arvydas Juozaitis, kurio straipsnelį apie Tėvą Stanislovą perpublikavome iš „Aukštaitiško formato,“ per Naujuosius buvo malamas į miltus. Kaip filosofijos mokslų daktaras galėjo įšdrįsti minint Tėvo Stanislovo šimtmetį rašyti, kad pažinojo vienuolį, kai formuojama opinija, kad A. Juozaitis prasikalto vien išreikštu ketinimu dalyvauti rinkimuose. Lietuvą juk tinka valdyti tik Gitanui Nausėdai arba Ingridai Šimonytei. Kitų kandidatų pavardes net nepadoru minėti geroje kompanijoje ir prie mažų vaikų.
Kaip elgsiesi vis labiau atveriamoje balsavimo kabinoje – tavo reikalas, bet viešumoje pageidautina laikytis bendrų taisyklių. Lukašenkos anūkas tai diktatūra. Landsbergio anūkas tai demokratija.
O kada visa tai pas mus prasidėjo? Kai demaskavo tūlą Čepaitį? Kai vieną rytą pabudome tapę „kėgėbynu ir kirmėlynu“? Kai interpeliavome Paksą? Kai pirmą kartą neužstojom neteisingai skriaudžiamo? Kai kalbėdami apie vietinį vaduką garsiai ėmėm leisti radiją, o telefonus sukišom į šaldytuvą? Taip taip. Jūs teisingai supratote. Šalyje, kurioje pasiklausymui leidimų išduodama panašiai tiek, kaip beveik trisdešimčia kartų didesnėje Vokietijoje, politikos ir verslo reikalai aptarinėjami palikus telefonus automobilyje, o jeigu išvažiuoti nėra galimybių – įkišus išmanųjį į šaldytuvą.
Turėkime omenyje, kad savo Sibiro neturime.
Baimė būti viešai suniekintam, apipiltam keiksmais ir įžeidimais, jeigu nepataikei į natą, palaikei ne tą pusę, laiku nepersiorientavai ar nesusiorientavai kam lyžteli, nesusizgribai, kokia mintis dabar „ant bangos“, formuoja viešo diskurso tuštybę ir banalumą. Katinėlių ir šunelių galerijas socialiniuose tinkluose, oro bučinius, siunčiamus į viešąją erdvę nuo gražiausių šalies eglių. Antai ir aš, didi žurnalistė, gausiam savo FB bičiulių ratui buvau įdomiausia, kai per Naujuosius įsidėjau nuotrauką su nykštuko kepure. Nieko tokio, mieli draugučiai, po Naujako, „laikai“ veikia kaip laiku išgerti 50 gramų.
Tačiau nejaugi mūsų dėmesio ir laiko vertas tik fasadas – naminių gyvūnėlių fotkės, maistas be gliuteno, blizgučiai? Iš tiesų tai įdomu? Rimtai?
Kas mums atsitiko, kad širdys – tie niekada nemeluojantys sąžinės detektoriai – susitraukė taip, kad tapome drąsūs spręsti tik eglutės spyglio didumo problemas?
Nauji metai prasidėjo naujais draudimais. Rengiamos Visuomenės informavimo įstatymo pataisos, siekiančios apsaugoti nuo dezinformacijos. Jeigu pataisos bus priimtos, žiniasklaidai bus draudžiama skelbti informaciją, kurioje „skatinamas nepasitenkinimas ir nepasitikėjimas Lietuvos valstybe ir jos institucijomis.” Tai reiškia, kad Lietuvoje realiai įsigalios cenzūra.
Bus nebegalima rašyti ne tik apie savivaldybininkų balius už mokesčių mokėtojų pinigus Vasaknų dvare ar mero komandiruotes su gražiomis moterimis po egzotiškas šalis, bet ir apie eglučių papuošimą.
Girliandų kritika taip pat skatina nepasitenkinimą valstybės institucija – savivaldybės įmone komunaliniu ūkiu.
