Artėjant Visų Šventųjų dienai bei Vėlinėms, kuomet ryškiaspalviai rudeniniai lapai maišosi su pilkais debesimis, skubėsime aplankyti Juos – mylėtus ir tebemylimus, džiuginusius, nepamirštus. Išėjusius ten, iš kur negrįžtama, ten, kur atsidursime visi be išimties. Nunešim gėlės žiedą, apkabinsim mintyse, pabendrausime, pabūsim kaip seniau, kai dar jausdavom ne tik mirksinčių žvakučių, bet ir Jų rankų šilumą.
Kaskart, vykstant aplankyti Jų, sukirba: kaip gaila, kad šios gėlių puokštelės nebeįteiksiu į rankas, nepažvelgsiu į akis, negalėsiu apkabinti ar pasikalbėti.
Ačiū visiems, sėdintiems ten, aukštai, o gal likimui, o gal gerai sveikatai, bet pačius artimiausiuosius dar turiu šalia. Turiu kam paskambinti, susitikti, pabendrauti.
Su mirtimi iš arčiau susipažinti teko gana seniai, kai išėjo tėtės brolis. Bet toji „tikroji“ pažintis turbūt įvyko daugmaž prieš trejus metus, kai palydėjom Dieduką. Iki tol palaidojom ir kitus senelius, bet Jis buvo paskutinis… Suvokimas, kad Jo greitai nebeliks, smogė skaudžiai ir paliko tuštumą. Nebebus pas ką nuvažiuoti, susėsti prie Kalėdinio stalo, Jam ramiai stebint aplink vykstantį šurmulį. Nebebus pas ką prisėsti ir prisiminti tą vaikystės blynų su uogiene skonį, bulves su lupena, nuvogtas iš kiaulėms skirto kibiro, ar tą anuomet taip nemėgtą šviežią pieną su puta.
Šįkart jau nebe paauglės galvon atėjo supratimas – mirtis egzistuoja, ji pasiima, neklaususi nei tavo sutikimo, nei nuomonės, nei argumentų neišklausiusi. Kartu atėjo ir baimė dėl kitų – pačių artimiausių. Mirtis pasiima tuos, kuriems, atrodo, dar ne laikas, kurie dar galėtų ar net privalėtų pabūti. Juk esame savanaudžiai: kiekvieną, kuris mums brangus, galėtume „pasilikti“ amžinai.
„Mirčiai būtina ruoštis labiau nei kam kitam“, – rašė filosofas Seneka, tačiau ar įmanoma jai pasiruošti? Mirtis – tai kažkas neapčiuopiama ir nesuvokiama – kaip ir Visata: nežinai, nei kur ji prasideda, nei kur baigiasi. Supranti, kad bet kurią minutę ir tavęs, ir bet kurio artimojo čia gali nebelikti, bet suvokti?.. Ką tikrai žinom ir suvokiame – tai, kad po mirties lieka skausmas ir begalinis ilgesys.
Nesu nei labai tikinti, nei labai netikinti, bet labai sutinkanti su tuo, kad manymas, jog išeisime kažkur „ten“, tikrai palengvina gyvenimą čia. Daugelis mokslininkų kelia mintį, kad būtent žmogaus vaizduotė sukūrė pomirtinį gyvenimą, o prie to labai prisidėjo menas: Dantė „Dieviškojoje komedijoje“ pasakoja apie savo kelionę per pragarą, skaistyklą ir rojų. Visuose tikėjimuose mirtis yra suvokiama kaip atgimimas: ir krikščionys, ir islamistai tiki, kad mūsų siela nukeliaus į Dangų. Induistai tiki reinkarnacija – mirusiojo sielos apsigyvenimu kitame kūne. Budistai irgi tiki, kad atgims – kuo geresnis buvai, tuo į geresnį gyvenimą pateksi, o blogieji atgimti gali ir gyvūno kūne… Būdami pagonys, tikėjome, kad iškeliausime į Dausas.
Tad net ir dabartiniame racionaliame ir mokslo išaiškintame pasaulyje nesinori tikėti, kad išėjęs išgaruosi kaip dūmas. Ko gero, mažuma leidžia sau galvoti, kad, kūręs gyvenimą čia, auginęs vaikus ir puoselėjęs namus, išeisi kažin kur į nebūtį ir būsi pamirštas. Juk kur kas lengviau keliauti į būtį, tik kitokią. Gal net grįžti į savo namus, tik ne kūnu, o siela? Palikti artimuosius tik kuriam laikui. Kad vėl susitiktum.
Diedukas tikėjo, paskui – jau nelabai, kad nukeliaus pas Aukščiausiąjį. Bent viena ląstele tikim ir mes, kad Jam, visiems Jiems Ten, Kažkur, viskas gerai, kad Jie...
Šis turinys yra matomas tik registruotiems anyksta.lt vartotojams, įsigijus portalo naujienų prenumeratą.
Portalo anyksta.lt naujienų prenumeratą galite įsigyti čia.
Jau esate prisiregistravęs? Prisijunkite:
Labai teisinga.