Rievės „Anykšta“ 2021-11-27

Šis laikotarpis Lietuvai – ypač sunkus. Šalis nualinta koronaviruso pandemijos, nedarbo, augančių kainų, aktyviai besibraunančių nelegalių migrantų. Lygiagrečiai su šiomis problemomis eskaluojama ir kita: homoseksualai, jų teisės ir neteisės.
Kiek pamenu, mokykloje „py…“ prilygo keiksmažodžiui, negatyviam epitetui, siekiant įžeisti žmogų. Anuomet – žmogų-berną. Net ir nesuvokdami šio žodžio tikrosios prasmės, svaidėmės juo lyg mokyklos kieme prikritusiais kankorėžiais. Visai negalvodami, kad galbūt šis žodis kažkurį iš tiesų žeidžia tarsi peilis.
Homoseksualumas egzistavo nuo žmonijos pradžios. Senovės Graikijoje tokie santykiai laikyti visiškai normaliais ir daugelis to meto valdovų turėjo ne po vieną tos pačios lyties sugulovą. Vienu metu net buvo manyta, kad tokie santykiai padės reguliuoti gimstamumą. Tik daug vėliau santykiai su tos pačios lyties asmeniu imti vadinti nenormaliais, iškrypėliškais, nesveikais ir net iki dvidešimtojo amžiaus homoseksualizmas absoliučioje daugumoje šalių laikytas nusikaltimu. Tik 1993 metais Lietuva panaikino Baudžiamojo kodekso dalį, numatančią laisvės atėmimą iki trejų metų už savanoriškus dviejų vyrų lytinius santykius!
Mokslininkams ėmus daugiau domėtis šios pakraipos žmonėmis, paaiškėjo, kad kitokia orientacija nėra nei nusikaltimas, nei liga, nei išsigalvojimas. Todėl Pasaulinė sveikatos organizacija prieš 31-erius metus homoseksualumą išbraukė iš tarptautinio ligų klasifikatoriaus ir pripažino, kad tokie žmonės tokie gimsta, o ne pasirenka tokie būti. Žinoma, kad homoseksualūs santykiai egzistuoja ir gamtoje, todėl tai – tik dar vienas įrodymas, kad žmonija tokių santykių „iš dyko buvimo“ nesusigalvojo.
Mokslininkai iki šiol nesutaria, kas lemia homoseksualumą – buvo manoma, kad egzistuoja toks genas, kad tai gali būti susiję su paveldimumu, tačiau kol kas šios teorijos įrodymų nėra. Lieka neaišku, ar homoseksualumą vis dėlto lemia genai, ar tai priklauso nuo hormonų poveikio vaisiui gimdoje. Aišku tik tiek, kad įvairiomis terapijomis bandant tokį žmogų „atversti į normalų“, asmuo suluošinamas, patiria stresą, nevisavertiškumo jausmą dėl to, kad yra ne toks kaip visi ir toks būti tiesiog negali. Todėl anksčiau homoseksualai nesiviešindavo ir kaip įmanydami slėpdavo savo „nenormalumą“. Vieni vesdavo kitos lyties atstovą ir augindavo vaikus, o kiti taip ir likdavo vieniši ar slapta gyvendavo su tos pačios lyties „kambarioku“. Tai geriausi scenarijai, tačiau kiek yra tokių, kurie susidūrė su depresija, nevisavertiškumo kompleksu, patyrė įvairiausių baimių, galų gale – pasitraukė iš gyvenimo.
Todėl labai keista išgirsti, kad tiek gėjų anksčiau nebuvo, o homoseksualumas tiesiog tapo mada. Galbūt anksčiau jų „nebuvo“, nes už tai galėjai sėsti į kalėjimą? O dabar gėjų „priviso“, nes visuomenė po truputį liberalėja ir visi nori gyventi taip, kad būtų laimingi ir nuo nieko netektų slėptis? Sakote, mada? Tačiau ar vaikytumėtės tokios mados, už kurią jus gali palikti tėvai, draugai, pasmerkti darbdaviai, gal – net gatvėje sumušti?
Šventasis Raštas, skatinantis mylėti savo artimą kaip save patį, labiausiai ir priešinosi šiam „iškrypimui“. Tik pastaraisiais metais neretai už per didelį liberalumą „špilkuojamas“ popiežius Benediktas XVI paskatino katalikus ir kitus krikščionis su gėjais elgtis kaip su Dievo vaikais. Kitos religijos homoseksualumą taip pat smerkia, o net šiandieniniame pasaulyje dešimtyje islamo šalių už homoseksualius santykius baudžiama… mirtimi!
Neseniai žiniasklaidoje nuskambėjo atvejis, kuomet LGBT (lesbietės, gėjai, biseksualai, translyčiai) vaiko mama, medicinos mokslų daktarė Rasa Račienė paskelbė viešą kreipimąsi į prezidentą Gitaną Nausėdą ir pažadėjo kasdien stovėsianti po Prezidentūros langais, kol bus išgirsta. Laimei, Prezidentas moterį nieko nelaukęs pakvietė susitikti ir aptarti LGBT narių teises. Nemanau, kad yra normalu normalioje visuomenėje kovoti dėl to, kad tavo vaikui būtų leista gyventi be patyčių, nebijant išeiti į gatvę, nepatiriant smurto protrūkių, pasibjaurėjimo ar ignoravimo.
Pati esu mama, auginanti tris sūnus. Ir man galvoje netelpa, kaip jaunos mamos, tėčiai gali šūkauti, kokie tie gėjai nenormalūs. Ar neteks gerti iš šulinio, į kurį ką tik spjovei? Mano vaikai yra maži ir aš negaliu žinoti, kokie jie bus užaugę. Arba kokie bus jų vaikai. Žinau tik viena: man jokia orientacija nebūtų kliūtis mylėti savo vaiką. Ar jūs galėtumėte iš namų išvaryti savo sūnų, su juo nutraukti ryšius vien dėl to, kad jis pamilo kitą vyrą? Nepaisant to, kad užauginote nuostabų, intelektualų ir gerą žmogų?
Atmintin labai įstrigo vieno draugo, auginančio du sūnus, pareikšta nuomonė: „Tegu bet kuo būna, tik ne „py…“. Suprask – jau geriau prievartautojas, žudikas maniakas, įmetęs močiutę į šulinį, bet tenedrįsta į namus parsivesti vyro.
Ar sutikčiau, jei mano vaikas, būdamas kitos orientacijos, vestų? Taip, tikriausiai. Nes visi turi teisę susirasti tą antrąją savo puselę. Tačiau nežinau, ar pritarčiau tam, kad homoseksualūs asmenys augintų vaikus. Ne dėl to, kad ir jų vaikai taps „nenormalūs“, bet dėl dar nepribrendusios mūsų visuomenės. Manau, kad dar ne laikas. Patyčioms mokykloje ir be homoseksualių tėvų daug peno: būsi kaltas, jei tavo tėvas alkoholikas, jei gyveni skurdžiai, jei mama neaugina, jei „ne taip“ atrodai. Vaikai yra žiaurūs, ir kokiam aštuntokui, augančiam su dviem tėčiais (ar mamom), beveik neabejoju, nuo bendraamžių kaip reikiant kliūtų…
Ir dar apie mokyklos situaciją: ir čia vyksta aršios diskusijos, nes „tie gėjai“ lenda į ugdymo programą! Manyčiau, kad mokyklinėje biologijos programoje, vadovėlyje, galėtų būti skiriamas koks puslapis apie homoseksualus. Nematau nieko bloga, jei pamokoje apie dauginimąsi būtų pateikta informacija ir apie tuos, kurie daugintis negali…
Kitas dalykas – belyčių asmenų teorija. Tie, kurie teigia, kad gimusio kūdikio negalima vadinti nei mergaite, nei berniuku – te pats lytį pasirenka – mano manymu, perlenkia lazdą. Nenukrypkime į kraštutinumus, sulaukime, kada vaikas pats susivoks, o iki tol – tebūna tiesiog berniukas ar mergaitė… Tačiau gerbkime savo vaikų, artimųjų, draugų, pažįstamų pasirinkimus. Juk užaugo tiek daug visuomenėje gerbiamų „kitokių“ žmonių, kurie apie savo orientaciją nebijojo prabilti viešai. Tam, kad ir kiti nebijotų siekti savo tikslų, gyventi visavertį gyvenimą, nepaisant to, pas ką jie grįžta į namus, kas yra tas, kuris jų ten laukia ir ilgisi.