Prieš gerus penketą metų gūdžią sausio naktį pabudau persmelkta keisto jausmo – „mirštu“ pagalvojau. Nieko neskaudėjo, bet buvo be proto baisu… Kaip tai nutiks? Kas bus po to? Ar baisu mirti?
Mane naktį iš miegų yra pažadinęs tarsi iš niekur atsiradęs begalinės baimės mirti jausmas. Tomis akimirkomis reikėjo tik vieno – žmogaus, kuris sėdėtų šalia. Taip – tą tamsiausią nakties valandą, kada žmonės šiltuose pataluose jaukiai nugrimzdę į sapnus, kada net katės jaukiai snaudžiančios prieš rusenantį židinį tingi pramerkti akis, šaukiausi žmogaus, tam kad pasakytų: „Mirsi, bet tikrai ne dabar, po daugelio metų, savo lovoje, apsupta vaikų ir anūkų, ir, žinoma, su murkiančia kate šalia“. Tas laukiamas sakinys turėjo magišką galią – išgirsti patvirtinimą iš šalia esančio – lyg gauti garantiją bent jau vienai nakčiai…
Kaip netikėtai tą šaltą žiemos naktį pabudau sukaustyta mirties baimės, taip pat netikėtai – gal pavasarį, rudenį, o gal tokią pat žvarbią žiemosnaktį – ta baimė dingo. O gal ta baimė susitraukė iki vos įžiūrimo taškelio užsilikusio kažkur širdies kamputyje, išlydint į Amžinybę brangiausius… Stovėdama prie Mamos karsto supratau, jog nieko nenutiko… Mano asmeninis pasaulis sudužo, bet Žemė nenustojo suktis… Mirties baimę pakeitė netektį užpildęs liūdesys…
Apie mirtį galvojau ir per praėjusias Vėlines, pirmą kartą degdama žvakes ant Mamos kapo. Persmelkė keistas jausmas – nenoriu čia būti, nenoriu dalyvauti šiame spektaklyje, kai prie kapo ateini tada, kai tai parodo kalendoriaus lapelis… Bet žinau viena, kasmet vis tiek tai darysiu, nes taką į kaimo kapines parodė Mama. Prisimenu, kaip purškiant šaltam lapkričio lietui, su šešiais baltais didžiųjų chrizantemų žiedais su Mama važiavom aplankyti Jos tėvų kapų… Tik tada, priešingai nei dabar, nekilo klausimas, kodėl jie? Kodėl patys brangiausi buvo atimti?
Gražų atsakymą radau skaitydama budistų vienuolio Ajahn Brahm alegorinę istoriją „Krintantys lapai“. Istorija pasakoja, kaip paprastas miško vienuolis medituoja šiaudinėje trobelėje kažkur džiunglių viduryje. Staiga vieną vakarą prasideda smarki musoninė audra. Pradžioje buvo girdėti, kaip nuo medžių krinta plėšiamos šakos. Paskui jau ir medžiai su šaknimis pradeda virsti… Vienuolis visą naktį nesumerkė akių, bijodamas, kad jo šiaudinė trobelė gali neatlaikyti audros.
Tačiau prieš pat aušrą, audra nurimo. Su pirmaisiais saulės spinduliais vienuolis ryžosi išlįsti iš trobelės pažiūrėti, kokią žalą padarė audra. Daugybė didelių šakų, taip pat du stamboki medžiai gulėjo visai šalia trobelės durų. Tačiau vienuolio dėmesį patraukė ne tie su šaknimis išrauti ir ant žemės riogsantys medžiai, bet nesuskaičiuojama gausybė lapų, storai apdengusių miško paklotę.
Dauguma ant žemės gulinčių lapų buvo seni ir parudavę, nugyvenę ilgą gyvenimą. Tarp jų buvo ir nemažai pageltusių ir net keletas žalių lapų. Kai kurie iš jų buvo tokios sodriai žalios spalvos, kad rodės, jog vos prieš keletą valandų buvo išsprogę iš pumpurų. Ir tą akimirką vienuolis suprato mirties prigimtį.
Kai mirties audra plūsteli į mūsų šeimas, ji paprastai nusineša senuosius, „dėmėtuosius rudus lapus“. Ji taip pat pasiima nemažai gyvenimo kelią įpusėjusių žmonių, kaip tie geltoni medžio lapai. Miršta ir jaunų žmonių – pačiame savo jėgų žydėjime, panašiai kaip tie žali lapai. Bet kartais mirtis iš gyvenimo išplėšia ir būrelį vaikučių, lygiai kaip gamtos audros nuo šakų nuplėšia jaunas atžalas…
Lygiai kaip ir audros, tokie patys yra ir gyvenimo dėsniai…
Šiomis dienomis mirusiųjų miestai paskęs gėlių žieduose, žvakių jūrose, tiesa, kaip kurių kapelių vasarą bujojusias piktžoles pakeis tik nurudavę ir šalnų pakasti stagarai…
Norėtųsi, kad bent mintimis pabuvus kartu su mus palikusiais brangiausiaisiais, taptų lengviau priimti tiek audrų, tiek gyvenimo dėsnius…
