Anykščių regioninio parko nuotr.
Braidydami po pievą ar eidami grybauti šiuo metu vis dažniau pajuntame voratinklį ant veido ar pamatome žolėse, krūmuose ir tarp medžių šakų kabančius sidabriškus tinklus. Ryto rasa juos dar labiau išryškina – smulkūs vandens lašeliai nusėda ant gijų tarsi karoliukai. Tačiau voratinklis – kur kas daugiau nei gražus rudens vaizdas. Vorui tai gali būti spąstai grobiui, slėptuvė, gyvenamoji vieta ar net kelias į naują teritoriją, – skelbia Anykščių regioninis parkas.
„Vorų išskiriama gija nėra vienoda. Vienos gijos sausos ir tvirtos, kitos – lipnios, vienos storesnės, kitos beveik nematomos. Beje, tai, ką matome kaip vieną ploną voratinklio siūlą, iš tiesų sudaryta iš daugybės tarpusavyje susisukusių gijų.
Skirtingi vorai tinklus pina savaip. Vieni kuria mums gerai pažįstamus apvalius gaudomuosius tinklus, kiti tarp žolių ar krūmų ištempia sferinius ar į hamakus panašius tinklus. Virš jų dar gali būti išpintos beveik nematomos gijos – į jas atsitrenkęs vabzdys nukrenta žemyn ir įsipainioja į tankesnę tinklo dalį.
O dabar vyksta dar vienas įdomus vorų gyvenimo etapas. Jauni voriukai, pasinaudodami vėjo nešamomis voratinklio gijomis, leidžiasi į kelionę. Taip jie pasklinda po pievas, laukymes ir kitas naujas vietas.
Tad jei bobų vasaros dieną voratinklis užkliūva už veido – galbūt tai ne šiaip nepatogumas. Jūs tiesiog trumpam patekote į mažą, vorų išaustą rudens pasaulį“, – apie vorus ir voratinklius rašoma regioninio parko socialinių tinklų profilyje.
