Artėja rugsėjis, daug visokių interpretacijų susilaukia pedagogo profesija, sakoma, kad dabar ji nuvertinta, kiti tvirtina, kad ji yra per daug mitologizuota. Kaip ten bebūtų, kiekvieno žmogaus kelyje būna mokytojas (ne pedagogas, mat graikiškai pedagogas reiškė tik vergą, kuris palydi vaiką iki mokyklos).
Artėja rugsėjis, daug visokių interpretacijų susilaukia pedagogo profesija, sakoma, kad dabar ji nuvertinta, kiti tvirtina, kad ji yra per daug mitologizuota. Kaip ten bebūtų, kiekvieno žmogaus kelyje būna mokytojas (ne pedagogas, mat graikiškai pedagogas reiškė tik vergą, kuris palydi vaiką iki mokyklos).
Nors nelabai mėgstu pedagoginius rašinius, mat dauguma jų būna tuščių žodžių ir teorijų deriniai, bet neseniai perskaičiau istoriją apie lenkų pedagogą, gydytoją ir rašytoją Janušą Korčaką, kuri negali nejaudinti. Šis žmogus tris kartus atsisakė gelbėti savo gyvybę – pirmą kartą tada, kai atsisakė emigruoti prieš tai, kai vokiečių kariuomenė okupavo Lenkiją Antrojo pasaulinio karo metais, nes nenorėjo palikti likimo valiai našlaičių prieglaudos „Našlaičių namai“. Šių namų auklėtiniai buvo likę našlaičiais po žydų pogromų, nusiritusių per Lenkiją – valkatos, vagišiai, žodžiu, visuomenės atmatos ir dar žydai… Antrą kartą Janušas Korčakas atsisakė bėgti iš Varšuvos geto, ir trečią kartą, kai vaikus iš „Našlaičių namų“ vagonuose vežė į Treblinkos koncentracijos stovyklą. Prie jo priėjo SS karininkas ir paklausė, ar tai jis parašė „Karalių Motiejuką“ (knyga „Karalius Motiejukas pirmasis“ yra išleista ir lietuvių kalba,- aut past). „Gera knyga, skaičiau ją vaikystėje. Jūs galite eiti“,- pasakė esesininkas. Kai J.Korčakas paklausė, ar ir vaikai bus paleisti, SS karininkas atsakė: „Vaikai važiuos, bet jūs galite palikti vagoną“. „Klystate. Negaliu, nes ne visi žmonės yra niekšai“,- atsakęs rašytojas. Jis žuvo Treblinkos dujų kameroje kartu su našlaičiais, kuriuos globojo ir mokė.
Gerokai anksčiau, negu Europoje buvo ratifikuota Vaiko teisių konvencija, jis parašė „vaikas turi teisę būti gerbiamas“. Bet dar svarbiau, kad jis ne tik rašė, bet ir darė, kad ten, kur jis yra kiekvienas vaikas gautų savo teisę į gyvenimo erdvę, rūpestį, mokslą. Iki pat kelionės į Treblinkos dujų kameras vaikai buvo mokomi.Ar ne beprasmiška tai buvo daryti, žinant, kad visi žydai gyventojai buvo pasmerkti mirčiai? Bet vaiko gyvenimas J.Korčakui turėjo amžiną vertę – kiekviena diena, kiekviena minutė čia ir dabar.
Štai kaip J.Korčakas palydėjo 1919 metais vaikų namų auklėtinius:
„Mes neduodame jums Dievo todėl, kad jūs turite surasti Jį savo sielose vienatvėje ir įdėdami pastangų.
Mes neduodame jums tėvynės, nes turite ją rasti savo širdies ir minčių darbu.
Mes neduodame jums meilės žmonėms, nes nėra meilės be atleidimo, o atleidimas – sunkus darbas , tai našta, kurią kiekvienas turi nešti pats.
Duodame vieną dalyką – geresnio gyvenimo, kurio nėra, bet kuris kada nors ateis, ilgesį. Gyvenimo, teisingo ir sąžiningo, ilgesį. Galbūt tas ilgesys atves jus pas Dievą, į tėvynę ir į meilę“.
Turiu pasakyti, kad tokios istorijos – lyg švitras daugumai surambėjusių sielų, kai nebetikima, kad kas nors turi dar prasmę. Deja, šiuolaikinėje visuomenėje daugelis žmonių, ne tik pedagogikoje, dirba ne dėl to, kad jie tiki tuo, ką daro, ar nori, o dėl atlyginimo. Mano manymu, tai daug beprasmiškiau negu mokyti vaikus, kurie tuoj bus nužudyti dujų kameroje. „Kas dirba dėl atlyginimo, krauna į kiaurą maišą“,- perspėja Biblija.
J.Korčako auklėtiniai būtų galėję didžiuotis savo mokytoju, tačiau jie žuvo. O šiandieniniams mokytojams ir vaikams telieka palinkėti, kad netektų išgyventi panašių pasirinkimų. Visi pasirinkimai tebūna tarp gero ir geresnio. Gražios šventės.
159800 883162Just wanna input on couple of common points, The web site layout is perfect, the articles is quite superb : D. 125384