Alantos dvaro rūmai žiemą. Po 1993 m. kapitalinio rūmų remonto pasikeitė dvaro išorė: baltas priekinis fasadas prisiderino ir rusvą, plytinę spalvą, o 2022 –aisiais metais atstatytas 4 aukštų dvaro bokštas, kuriame ant stiebo suplevėsuodavo vėliava, įkeliama pavasarį, kai sugrįždavo dvaro ponas. Beje, Alantos dvare 1972 metais buvo filmuojamas serialas ,,Tadas Blinda”.
Jolanta Matkevičienė
Alantos dvaro priešistorė prasidėjo tada, kai 1436 metų birželio 28 dieną Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Kęstutaitis dokumentu patvirtino Vilniaus kašteliono Kristino Astiko dovio Alantos užrašymą žmonai Onai, tada, kai nuo XVI a. Astikai supirkinėdavo iš įvairių bajorų žemes aplink Alantą…
Šiandien Alantos dvare įsikūrusi dailės galerija ir Palaimintojo Teofiliaus Matulionio muziejus.
XV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje Astikai pasistatė mūrinius dvaro rūmus Virintos upės vingyje, bet buvę ir antrieji mediniai rūmai, kurių šiandien jau nelikę.
Viena kita liepa, atsiradusi iš menančių tuos laikus senųjų medžių, jų atspindys, likęs Virintos upelės tekėjime ir pavasarinis čiurlenimas galėtų papasakoti dvaro istoriją, kuri buvusi marga…
Kai Grigorijus Astikas XVI a. antroje pusėje susikompromitavo dėl slaptų ryšių su Maskvos pasiuntiniu Lietuvoje ir buvo apkaltintas Tėvynės išdavimu, pagarsėjo kaip vienas pirmųjų pinigų padirbinėtojų, buvo nuteistas mirties bausme, dvarą perėmė karalius Steponas Batoras.
Pats būdamas vengrų kilmės, 1581 m. dvarą perdavė savo tautiečiui, kariuomenės vadui Gabrieliui Bekešui, atsidėkodamas jam už narsą prie Polocko. Paskui dvarą Ona Astikaitė – Sanguškienė susigrąžino iš Bekešo brolio Kasparo ir jį pardavė didikui Kristupui Radvilai. Ši giminė dvarą valdė iki XIX a. vidurio. 1828 m. Alantos dvarą nusipirko lenkų dvarininkas Tadeušas Pac-Pomarnackis.
1853 m. Pac-Pomarnackiai pastatė neoromaninių bruožų itališkos vilos stiliaus rūmus su apžvalgos bokštu – iš esmės tai, ką dabar turime ir vadiname Alantos dvaru.
Jei ne sovietmečio partiečių sprendimas, nežinia, ar dabar būtų galima taip džiaugtis ir gėrėtis šiuo dvaru. Mat tuoj po Antrojo pasaulinio karo valdžia likvidavo Alantos dvarą ir įsteigė jame žemesniąją žemės ūkio mokyklą. Įleista nauja gyvastis, kai rūmuose veikė pradinė mokykla, ūkio kontora, gyvenamieji būstai ir parduotuvė, neleido dvarui merdėti, o 1959-1973 metų kartos Žemės ūkio technikumo studentams ir dėstytojams šis laikotarpis tapo ypatingu – galimybė gyventi, dirbti ir mokytis dvare buvo suvokiama kaip prestižas ir garbė.
Menėse eksponuojami Vaidoto Žuko koliažai, piešiniai, tapyba, glazūruoti reljefai… 
Mėlynoji menė. 
Raudonoji menė.
Kai technikumas išsikėlė į naujas patalpas, kuriose tebėra įsikūręs ir dabar, tik pakeitęs pavadinimą į Aukštaitijos profesinį rengimo centrą, dvarui, galima sakyti, pasisekė, nes jame liko technikumo gamybinės dalies kontora, dar ir šiomis dienomis tarnaujanti kaip mokymo bazė, o tai reiškia, kad dvaras yra gerose ilgamečio šios mokymo įstaigos vadovo Vlado Pusvaškio rankose, kuris rūpinosi ne viena šio pastato renovacija.
Pats metas praverti Alantos dvaro duris. Nors metas ne pats tinkamiausias.
Žiema nebuvo laikas, mėgstamas dvarininkų: šaltąjį ir tamsųjį metą jie praleisdavo Prancūzijoje ir tik pavasarį, kai išdžiūdavo keliai, ponai atvykdavo karietose, kinkytose eikliais žirgais, pakaustytais blizgančiomis pasagomis, ir atsiveždavo asmeninį tarną – juoduką, kurį Alantos metraštininkas ir literatas Antanas Pivoras yra gražiai įpynęs į savo literatūrinius pasakojimus.
Nerasite to „negriuko“ nuotraukos dvare, bet galbūt jis lydės jus vaizduotėje, kai klausysite Molėtų krašto muziejaus filialo Alantos dvaro muziejaus – galerijos vyriausiosios muziejininkės Jolantos Bimbirienės pasakojimų apie Pac-Pomarnackių mėgtą egzotiką…
Muziejininkė Jolanta Bimbirienė yra tas žmogus, kuris bet kurią, išskyrus pirmadienį, dieną, net ir sekmadienį, jus pasitiks dvare, palydės jo koridoriais, supažindins su menėmis, virtusiomis galerija, muziejumi ar aktų sale. O jei jūsų bus iki dešimties ir jūs atvyksite neplanuotai net sau patiems, Jolanta turės kuo jus pavaišinti ir nustebinti. Juk nevalia iš dvaro išleisti nepavaišinus. Tam pasitarnauja jos sumanytos edukacijos.
Kol dar nesame alkani ir pavargę,– būtina pasižvalgyti po dvaro vidų.
Visko čia būta, rengta,organizuota: mokymai, kultūriniai renginiai, edukacijos. Šurmuliavo čia ir vestuvių pokyliai, ir išleistuvių klegesys, ir sutiktuvių, įkurtuvių jaudulys bei džiaugsmas…
Menė su Pac-Pomarnackių portretais, kurie 2014 metais netikėtai buvo surasti M.K. Čiurlionio dailės muziejuje, o šiandien puikuojasi ten, kur jiems ir dera būti, – portretuose nutapytų didikų namuose. 
„Ir vis dėlto, nors ir ką darytų Žukas, visa tai vyksta remiantis intuicija ir tapybine logika. Tapybinėje logikoje svarbiausias yra teisingas spalvų derinimas. Spalvos jo kūryboje derinamos įvairiais būdais – naudojant achromatines juodą ar baltą ir dažnai tarpinį – pilką variantą, lyg cementą, tarytum rišamąją kitų spalvų medžiagą, vieną šalia kitos siejant kontrastingas ir įvairiausiais atspalviais kibirkščiuojančias spalvas (mėlyną, geltoną, raudoną), suteikiant taurų rusvą arba rausvą, arba raudonai rudą, atkeliavusį iš senosios tapybos, viską panardinant Danajos aukso lietuje”,– teigia dr. Vidas Poškus.
Būta čia ir menininkių grupės „Baltos kandys“ atstovės Rasos Leonavičiūtės dirbtuvių, ir veltinio simpoziumo, ir parodų. Būta ir daugybės dailininkų plenerų, kuriuose, regis, mačiau ir nutapytą „negriuką“. Būta čia ir dailininkės Sigitos Maslauskaitės (dabartinė Lietuvos Respublikos ambasadorė prie Šventojo sosto), senelių krašte leidusios vasaras ir galbūt puoselėjusios nuosavos galerijos ambicijas, bet pasitenkinusios tik tapybos studija dvare ir čia sukurtų paveikslų eksponavimu. Būta ir inscenizacijų, kuriose į Alantos dvarą atvažiuodavo ir išvažiuodavo pats ponas Pac-Pomarnackis, o jį įkūnydavo aktorius Remigijus Vilkaitis. Daugeliui būdavo pramoga pasidabinti tą laikmetį primenančiais apdarais, klausytis senosios dvaro muzikos, pamėginti šokti… Bet dvaro legendoms plėtoti dažniausiai imama ir pritrūkstama idėjų, laiko, žmonių ir… pinigų. Tačiau, giliai atsikvėpus, trupučiuką „patinguliavus“ ar pameditavus, darbai vėl einasi kaip iš pypkės.
Dabar dvaras dar tik būdrauja, pamažu jaukinasi vasario šviesą, blyksinčią languose, laukia pavasario ir naujos ekspozicijos.
Tačiau dvare yra ką veikti ir dabar. Tai kas, kad dailininką Vaidotą Žuką galima tik pamatyti ir išgirsti virtualiai, bet jo darbais galima gėrėtis gyvai, juos studijuoti, jausti…
„Vaidotas Žukas yra lyg daugiaplanis teatro personažas. Nesinori tarti dailininkas ar menininkas, nes toks pasakymas atvertų tik kelis šio veikėjo kultūrinius sluoksnius. Iš tikrųjų jis daro, kuria, žaidžia, projektuoja patį savo gyvenimą, kuris, susipindamas su kitomis biografijomis, kitų asmenų istorijomis, veikia ir formuoja šalia vykstančius gyvenimus, kurie savo ruožtu patys veikia Žuko gyvenimą, kaip tam tikrą meno formą”, – sako dailėtyrininkas dr. Vidas Poškus.
Ant buvusių dvaro menių sienų – ne tik Vaidoto Žuko paveikslai, bet ir jo bei minėto dailėtyrininko dr. Vido Poškaus mintys, įvedančios arba išvedančios iš kūrybos pasaulio labirintų.
Molėtų rajono savivaldybė 2015 metais įsteigė Alantos dvare dailininko, žurnalisto, kolekcininko, meno kuratoriaus Vaidoto Žuko galeriją. Šiai galerijai Vaidotas Žukas padovanojo 189 meno kūrinių kolekciją. Joje įvairių laikotarpių darbai: pradedant ankstyvuoju periodu, atspindinčiu maištaujančią menininko dvasią ir baigiant ramiuoju Alantos periodu.
Taigi, pagrindinis dvaro įveiklintojas šiandien yra Vaidotas Žukas, organizuojantis ir kuruojantis įžymių ar įdomių kūrėjų parodas.Tuomet dailininką ir galima sutikti dvare. Tačiau, manau, kur kas įdomiau su juo susitikti, kai jis tampa vasaros molėtiškiu ir apsigyvena už kelių kilometrų nuo dvaro esančioje savo sodyboje, kuri drauge yra ir jo studija. O išvykimai ir sugrįžimai primena ir Pac-Pomarnackio sezoniškumą…
Vaidoto Žuko įžvalgoms ir veiklumui priklauso ir Palaimintojo Teofiliaus Matulionio ekspozicija, 2018 metais įkurta dviejose antrojo aukšto menėse.
Sibiro kankinys, kovotojas už tikėjimo laisvę arkivyskupas Teofilius Matulionis gimė 1873 m. Alantos parapijoje, Kudoriškyje. Alantos kapinėse palaidota ir jo motina Ona. 2017 metais jis paskelbtas Palaimintuoju.
Ekspozicijoje – asmeniniai Teofiliaus Matulionio daiktai iš jo tarnystės ir tremties vietų, dokumentai, nuotraukos, laiškai… Beje, dvaro rūmų rūsyje yra ir Palaimintojo giminaičio, tautodailininko Jono Matelionio unikali drožinių bei etnografinių-techninių įrenginių modelių kolekcija.
Anot muziejininkės Jolantos Bimbirienės, tiek Palaimintojo Teofiliaus Matulionio ekspozicija, tiek Vaidoto Žuko kūryba traukia lankytojus, o kai žmonės sužino apie naujas parodas, tai lankytojų dvare atsiranda dar daugiau, bet, suprantama, kad pagrindinis lankytojų srautas plūsta šiltuoju metų laiku. Pavieniams lankytojams esą įdomu viskas, o tikslinės grupės turi savo siekius – arba pamatyti V. Žuko darbus (daug lankytojų sutraukia jo ankstyvoji kūryba), arba apsilankyti Palaimintojo ekspozicijoje.
Jolanta palieka mus pasižvalgyti po aštuonias menes, tapusias galerija, o pati eina virti kavos. Per tą laiką spėjame pavadinti menes pagal jų sienų spalvas, o favorite išsirenkame mėlynąją, tą su paukščiu. Bandau įsivaizduoti, kokia meditacija lauktų kiekvienoje jų, jei čia būtų pats Vaidotas Žukas…
Jolanta jau pasiruošusi. Kažkokiu tik jai vienai žinomu būdu, paveldėtu iš močiutės Danutės Matelytės – Gražienės, pakračiusi kavą, virtą variniame inde, siūlo išsirinkti gražiausią porcelianinį puodelį, į kurį ir įpila kavos. Dar vaišina dvaro virtuvės desertu, kurio sudėtį reikia spėtinai nustatyti. Pasiseka jau antru bandymu, nors gyvenime nieko panašaus nebuvo tekę ragauti. Pirmojo karto sėkmė… Jolanta pasakoja apie tai, kaip „išstudijavusi lupa” senąsias dvaro nuotraukas, susipažinusi su Pac- Pomarnackių kauptais daiktais, parsivežtais iš svečių šalių, ir nusprendusi atgaivinti dvaro ponų pomėgį – kaupti porceliano indus.
Tais laikais už 160 tūkstančių rublių buvo galima nusipirkti dvarelį, o porceliano kolekcija buvo įkainota 800 tūkstančių rublių… Dalį jų ponai išsivežė, bėgdami nuo Pirmojo pasaulinio karo negandų, o likusias vertybes išsinešiojo kaizerio armijos kareiviai, apsistoję Alantos dvare. Vargu ar kas bebuvo likę Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės mokomajai kuopai, apsistojusiai dvare 1920 metais…
Šiandien alantiškiai visiems gali papasakoti, kad čia buvo filmuojamas ir televizijos filmas „Tadas Blinda“. Mat Alantos valsčiuje buvo gimęs aktorius ir režisierius Balys Bratkauskas. Jis ir įamžino dvaro rūmų erdves, režisuodamas „Tadą Blindą“ pagal Rimanto Šavelio romaną apie XIX a. garsųjį „svieto lygintoją“, sukurdamas pirmąjį lietuviškąjį keturių serijų nuotykių filmą.
Dvarelis pobiednis. Interjerai „pakolchozinti”. Su Burbiškio nepalyginsi…