Rundžiai dairosi į Žemaitkiemį

Nuo Utenos – Zarasų plento už Staškūniškio kaimo pasukęs vieškeliu į Žemaitkiemį, patenku į Rundžius, nuo seniūnijos centro Kurklių nutolusius apie 15 kilometrų. Pats kraštinis Anykščių rajono kaimas ribojasi su Žemaitkiemiu, priklauso šiai parapijai ir amžino poilsio rundžiečiai atgula šio miesteliuko kapinėse. Per kaimą teka upeliukas Nerupis, o pietrytiniame kaimo pakraštyje tyvuliuoja Kliepšio ežeriukas, kurį savinasi ukmergiškiai. Atokiame, tačiau gražioje vietoje esančiame kaime gyvenamąją vietą deklaruoja 15 gyventojų, tačiau dalis jų gyvena Ukmergėje ir kaime leidžia vasaras bei savaitgalius. Rundžiečiai brangina savo kaimą ir mirusių tėvų sodybų neparduoda.

Rundžių užkampiu
nepavadinsi

Nuo Anykščių rajono centro beveik 30 kilometrų nutolusių Rundžių gyvenimas rutuliojasi ne Anykščių, bet Žemaitkiemio ir Ukmergės link, kuri yra bent penketą kilometrų arčiau.
Kaimo pavadinimo kilmės su gyventojais išsiaiškinti nepavyko, tačiau jie neblogai žino kaimo istoriją. Kaimas su visu turtu visiškai sudegė pirmaisiais praeito šimtmečio metais, tačiau žmonės kūrėsi degėsių vietoje ir 1923 m. jame, 51 – oje sodyboje, jau gyveno net 245 žmonės. Kaime tebesklando legendos apie 1933 metais į šio ir gretimų kaimų laukus pažirusį meteoritų lietų. Retą reiškinį stebėjo daugybė žmonių, Žemaitkiemio apylinkėse buvo rasti net 22 gabalai, svėrę 44,1 kg, kurie pateko į Vilniaus universitetą, Rusijos, Čekijos, Anglijos muziejus.
Kaimo pakraštyje stovi kryžius, žymintis Didžiosios kovos apygardos Beržo būrio partizanų žūties vietą, o paskutinį, vieną iš trijų, kaimo tėviškėnų suvažiavimą, į kurį 2009 m. susirinko apie pusantro šimto žmonių, ženklina į medį įkelta iš gretimo kaimo kilusio tautodailininko Broniaus Tvarkūno išdrožta Marijos koplytėlė.
1949 m. kaimas buvo įjungtas į „Kirkšties“ kolūkio, keitusio pavadinimus, teritoriją, kol iširo 1992 m. jau buvęs Staškūniškio kolūkis. Beje, iki 1949 m. kaimas priklausė Žemaitkiemio valsčiui, dabar priklauso Žemaitkiemio parapijai, tad melstis kaimiečiai traukia į šį vos už poros kilometrų esantį miestelį.
Kaime gimusi ir augusi, dabar Raudondvaryje (Kauno raj.) gyvenanti Albina Šlikaitė – Stravinskienė 2009 m. išleido solidžią kraštotyros monografiją „Rundžiai“.
Man pasisekė, užvakar gatvių pavadinimų lenteles Rundžiuose statė du vyrai, o su jais buvo ir seniūnas A. Jurkus. Man atrodė, kad rodyklės statomos plyname lauke, prie keliukų, tačiau seniūnas patikino, kad sodybų yra keliolika, tik jos atokiau nuo Žemaitkiemio kelio. Taigi užvakar kaime paženklintos Rundžių, Žemaitkiemio Slėnio ir Kliepšių gatvės

„Albinas Morkūnas, kad jį kur perkūnas“

Taip kieme numėtęs šluotą, kuria šlavė lapus, su manim ir seniūnu pasisveikino Albinas Morkūnas, Dėdės derliaus sūnus, kaip man prieš tai šį žmogų pristatė pažintį su kaimu pasiūlęs pradėti A. Jurkus. A. Morkūnas tikras savo kaimo patriotas, net eilėraštį apie jį sukūrė ir keletą eilučių mielai padeklamavo:
„Nemačiau aš krašto, gražesnio už Rundžius.
Čia gimiau, užaugau ir tapau žmogum.
Čia tėvai gyveno, nešė vargo dalią,
Čia mane mokino būt doru žmogum“.
A. Morkūno tėvai matė daug vargo, kol kolūkmečiu užaugino 4 vaikus, kuriuos auklėjo krikščioniškai. „Prisimenu, ėjau iš mokyklos ir radau 25 rublius. Parėjęs atidaviau tėvui, o šis nunešė klebonui, tas apie radinį iš sakyklos paskelbė,” – prisiminė A. Morkūnas. Kaimas buvęs draugiškas, niekas trobų nerakindavo. O jam pačiam mažam teko pratintis prie darbo: „Prisimenu, kaip ketvirtokas jau arklį pasikinkydavau ir dirbau su kolūkiečiais. Kad galėčiau jot, arklį prie aukštesnio akmens prisivesdavau“, – sakė vyras.
Ukmergės „Vienybės“ gamykloje pensijos sulaukęs vyras vasaras ir savaitgalius leidžia tėvų sodyboj, o čia pat vos už kelių dešimčių metrų gyvena ir ūkininkauja sesuo Regina Žvinienė su sūnum ir vyru. Šeimą su dzūke Birute sukūręs A. Morkūnas užaugino 3 sūnus, kurių vieną, vos 21 – erių sulaukusį, buvusį sportininką Evaldą, klastinga liga pasiglemžė amžinybėn. Mindaugas ir Arūnas dažni svečiai Rundžiuose. Nuo vaikystės daug skaitantis A. Morkūnas savo anūkams su sūnumi sumeistravo dar nematytą smėlio dėžę su suoliukais.

Puoselėja tėvų sodybą

Užsukęs į kiek atokiau nuo kelio esančią gražią sodybą su tvenkiniu, lieptais, pirtele, dar nenuvytusiais gėlynais ir obuoliais lūžtančiom šakom, ilgai po ją klaidžiojau, kol sulaukiau keliuku pareinančių šeimininkų. Kaimo senbuvių, amžino poilsio prieš ketvirtį amžiaus išėjusių Anelės ir Juozas Stričkų, sodybą puoselėja jų Ukmergėje gyventis, darbą jau minėtoje „Vienybėje“ baigęs, sūnus Kazimieras, Vilniuje gyvenanti dukra Stasė ir dar vienas sūnus Juozas. Su žmona Česlova K. Strička sodyboje leidžia vasaras ir savaitgalius, užsiaugina bulvių, daržovių ir prižiūri 6 avilius bičių.

Senoliai pasirūpino, kad
sūnūs taptų ūkininkais

Ant kalnelio, nuo kurio atsiveria visas Kliepšių ežero grožis (Neatsitiktinai prie jo poilsiavietę turi garsios TV laidos „VRS kamera“ kūrėjai) namą pasistatė stipriausias šio kaimo ūkininkas Stasys Katinas, dirbantis 200 hektarų savos ir išnuomotos žemės. Apie 50 hektarų dirba jo brolis Rimas, beje, labai sunerimęs dėl neįtikėtinai smukusių žemdirbių produkcijos supirkimo kainų. „Ateitis miglota, juk net nedarbingumo pažymėjimo negavau, kai susirgau, nors visus mokesčius sąžiningai sumoku, o gyvulius prižiūrėti teko žmogų samdyti“, – sakė tvirtas vyras, pasipiktinęs visų valdžių požiūriu ir abejingumu kaimo žmogui ir ūkininkui. Ūkininkas neslėpė, kad savo sūnų Jono, Deivido ir Evaldo tikrai nevers pasilikti kaime.
Būtent Evaldas mane ir seniūną palydėjo pas savo į devintą dešimtį įkopusius senelius Eleną ir Kazimierą Katinus. Jie darniai šiame kaime nusipirktoje troboje gyvena jau 45 metai. Visą amžių sunkiai dirbę, prižiūrėję kolūkio gyvulius, o namie auginę daugiau gyvulių, negu valdžia leido, jie pasirūpino Nepriklausomybės pradžioje gauti žemės, pradėjo ūkininkauti. Dabar tai daro jų sūnūs, o senoliai džiaugiasi turintys net 6 anūkus. „Labai jie mane myli, apkabina, pabučiuoja“, – sakė K. Katinas, pridūręs, kad anūkus visada pamalonina gavęs pensiją.
Sunkiai visą amželį dirbę senoliai niekaip negali suprasti, už ką valdžia moka pašalpas girtuokliams ir tinginiams. Jų nuomone, darbo yra, tik reikia netingėti ir norėti dirbti. Kai reikia pasisamdyti dorą darbininką, sūnūs tokių negali rasti.