Austė Juozapaitytė-Gruodė, aplinkosaugininkė, gamtos patirčių gidė, kraštovaizdžio dizainerė
Anykščiai – miestas, kurio identitetas siejamas su gamta. Tačiau tikras ryšys su gamta mieste kuriamas ne per skambias frazes, o per apgalvotus sprendimus, kurie užtikrina tiek biologinę įvairovę, tiek aukštesnę gyvenimo kokybę. Ar tikrai einame tuo keliu, ar vis dar kuriame sterilią erdvę, kurią praeiname nesustodami, neužmezgdami jokio tikro ryšio?
Jei norime iš tiesų būti gamtos miestu, metas viešosiose erdvėse rinktis sprendimus, kurie tai pagrįstai atspindi. Parke turėtų atsirasti vietos natūralistinėms žydinčioms pievoms – ne kaip chaotiškai paliktai žolei, o kaip sąmoningai suplanuotoms gyvybės salelėms, kurios praturtina miesto biologinę įvairovę. Tai būtų vertinga ne tik vabzdžiams ir paukščiams, bet ir patiems žmonėms – juk įvairiapusė, gyva aplinka kuria visai kitą miesto pajautimą nei vien begonijų lysvės.
Be to, tokios erdvės galėtų tapti ir edukaciniu traukos tašku – su informacinėmis lentelėmis apie pievų gyventojus, jų svarbą ekosistemoms ir naudą pačiam žmogui. Tai paprastas būdas ugdyti visuomenės sąmoningumą ir kartu kurti išskirtinį miesto veidą.
Tvarkinga miesto erdvė šiandien nebereiškia vienodai nupjautos vejos. Tvarka – tai pagarba gyvybei ir supratimas, kad gamtai reikia leisti atlikti savo darbą. Strateginis šienavimas – paliekant mažiau lankomus pakraščius gamtai, o prie pagrindinių takų palaikant estetinę tvarką – yra tvarios miesto priežiūros pavyzdys. Svarbiausia – šienauti laiku, atsižvelgiant ne į kalendoriaus datą, o į gamtos ciklus. Pavyzdžiui, gegužė – itin svarbus mėnuo apdulkintojams, todėl tuo metu pievos turi išlikti nepaliestos. Ir svarbu suprasti – šie sprendimai nėra naujovės ar drąsūs eksperimentai. Tokios praktikos jau seniai sėkmingai taikomos daugelyje Europos miestų, kur žalieji plotai kuriami ne kaip dekoracijos, o kaip gyvybiškai svarbios, žmonių sveikatą ir aplinkos kokybę gerinančios erdvės.
Tinkamai suplanuotos žaliosios erdvės kuria ne tik estetinę, bet ir socialinę bei sveikatinančią miesto vertę. Tyrimai aiškiai rodo, kad kuo natūralesnė aplinka, tuo geresnė žmonių sveikata – tiek fizinė, tiek emocinė. Natūralios gamtos artumas mažina stresą, gerina širdies veiklą, stiprina imuninę sistemą ir skatina didesnį fizinį aktyvumą.
Parke turėtų atsirasti daugiau jaukumo ir galimybių ilgesniam buvimui: vasarą patogios poilsio vietos su hamakais, sėdmaišiais, lauko bibliotekėlė, gal įrengus tokią erdvę, atsirastų ir norinčių ten turėti mažą ledų ar užkandžių vagonėlį. Žiemą – kaip kažkada buvo daroma – išpilama ledo aikštelė čiuožinėti. Miesto gyvybė gimsta iš paprastų, bet apgalvotų sprendimų.
Negalima pamiršti ir aktyvių erdvių. Buvusi riedlenčių ir riedučių aikštelė ne šiaip sau užėmė vietą – tai buvo erdvė, kuri kvietė jaunimą išjudėti, burtis ir leisti laiką ne prie telefonų ekranų, o gryname ore. Dabar tokios vietos nebeliko. O juk jei norime matyti gyvą ir sveiką miestą, erdvių, kurios skatina judėjimą ir tikrą bendravimą, turi daugėti, o ne mažėti.
Galbūt atokesnėje parko dalyje galėtų atsirasti ir nedidelė šunų aikštelė – paprastas, bet reikalingas sprendimas.
Galiausiai, parkas turi tapti ne tik tranzitinėmis zonomis pakeliui į darbus, bet ir tikromis susitikimų, poilsio ir ugdymo erdvėmis. Čia galėtų vykti teminiai savaitgaliai gamtoje, edukacinės veiklos vaikams ir suaugusiesiems, mažos bendruomenės šventės. Tai ne tik kuria socialinį kapitalą, bet ir ugdo sąmoningesnį požiūrį į gamtos vaidmenį mūsų kasdieniame gyvenime.
Anykščiai turi visas prielaidas tapti gerosios praktikos pavyzdžiu, kaip miestas gali darniai integruoti gamtą į kasdienį gyvenimą. Tam reikia ne tik gražių žodžių, bet ir aiškių, pagrįstų sprendimų bei aukštesnių standartų sau pačiam.
Ir jei jau kalbame apie Lietuvą, kas, jei ne Anykščiai, galėtų rodyti šį kelią kitiems miestams? Miestas, kuris natūraliai siejamas su gamta, turėtų būti pirmasis, rodantis, kaip viešosios erdvės gali tarnauti tiek žmogui, tiek aplinkai.
Paryžiuje kiekvienam! medžiui toks dėmesys, kad po kiekvienu ne mažiau metro spinduliu išpurentas durpių substratas, neabejoju, kad su tinkamomis trąšomis, išgenėti, suformuoti taip stilingai ir profesionaliai, kad vidury miesto jauties gamtos šventovėj, ojei užvertus galvą virš žibinto pastebėsi stogelį su inkiliukais arba apželdintą seną stogą,suglumsi , supratęs, kaip atsilygina sudievinta Gamta! Anykščiams reikia profesionalų net ir už labai brangiai!
Aš nebenorėjau gyventi…
Sveiki,norėjau pasidalinti savo tikru liudijimu.Atsiprašau už klaidas ,bet manau suprasit ką norėjau parašyti.Visada galvojau,kad esu geras žmogus ir po mirties nukeliausiu į dangų (rojų).Nes dariau viską pagal senas tradicijas,kaip ir dauguma katalikų.Lankiau bažnyčią,ėjau išpažinties ir taip toliau.Bet mano gyvenime nebuvo tikrojo Gyvojo Dievo.Nes atbuvęs bažnyčioje ir gavęs „palaiminimą”,grįždavau į savo baisų gyvenimą kuriame buvo pilną nuodėmių.Pykčio,apkalbų,keiksmažodžių,melagysčių,puikybės,godumo,barnių, veidmainyščių,savanaudiškumo,alkoholio,rūkymo,ištvirkavimų,nesantuokinių lytinių santykių,pornografijos,masturbacijos,mintimis galvojau visokias nešvankybes,rūpinausi perdėtai savimi ir savo išvaizda.Kad patikčiau kitiems,o vidus buvo prasmirdęs ir supuvęs nuo nuodėmių.Ir galvojau,kad tai normalu ir esu geras žmogus.Tai juk žmogiška,juk niekam blogo nedarau.Svarbiausia žmogaus neužmušti,o visą kitą Dievas atleis.Ir aš labai klydau,taip galvodamas! Kol vieną rytą atsikėlus man dingo noras gyventi.Norėjau nusižudyti! Nes nebepakėliau nuodėmių naštos! Nebekenčiau savo kūno! Norėjau sunaikint jį,atimdamas sau gyvybę! Su kiekviena minute darėsi vis blogiau ir blogiau! Bet Dievas davė mano galvoje tokią baisią mintį,kad jei nusižudysiu,tai manęs laukia amžinos kančios pragare.Ir iš ten jau grįšt nebegalėsiu.Tas noras atimti sau gyvybę niekur nedingsta,o tik dar labiau stiprėja! Norėjau save suplėšyti gabalais,kad manęs nebeliktų visai.Tokio jausmo dar niekada gyvenime nejaučiau,nebežinojau ką daryt! Tai žodžiais neįmanomą perteikt! Tai reikia išgyventi.Tai baisiausias jausmas ką gyvenime esu patyręs.Dabar suprantu,koks baisus yra jausmas kai Dievas palieka žmogų atsitraukdamas nuo jo.Tai nežmoniškai didelė dvasinė kančia.Neįmanoma to nupasakot…Vėl Dievo atsiūsta man mintis,kad jokie daktarai čia nepadės.Aš nebežinojau ką daryt,buvau visiškoje neviltyje.Galvojau,kad nieks man jau nebepadės…Tada prisiminiau Dievą ir verkdamas su didele nežmoniška kančia,šaukiausi Jėzaus Kristaus ir sakau: Dieve,jei Tu tikrai esi,tai padėk man,nes nebežinau kas darosi,man labai blogai,padėk Jėzau!!! Ir man taip prašant ir besimeldžiant pradėjo gerėt ir dingt tas baisus noras nusižudyti.Kol visiškai pranyko. ŠLOVĖ DIEVUI!!! Nuo to laiko pradėjo megztis mano draugystė su tikruoju ir Gyvuoju Dievu.Ir davė Dievas suprast,ką dariau negerai.Kad visos nuodėmės nėra toleruotina ir normalu.Nes Dievas yra Šventas ir jokios nuodemės nekenčia! Negali sakyti,kad myli Dievą ir tiki Juo,jei nesielgi taip,kaip moko Jo žodis(Biblija). O vietoje to,žiūri visokias televizijos laidas,filmus kuriuose vaidina visokie paleistuviai ir bedieviai.Toks žmogus nėra priimtinas Dievui! Negali tarnauti Dievui ir šėtonui vienu metu! Suprantu,tai nėra lengvą atsisakyti visų blogų dalykų prie kurių esam pripratę.Bet kito kelio nėra,norint patekti į rojų. Todėl nuoširdžiai savęs paklausk? Ar ir tu esi ir laikai save geru žmogumi,darydamas tokias nuodėmes,kaip ir aš??? Štai ką turi daryti,kad būtum išgelbėtas. Turi nuoširdžiai atgailauti ir atsiprašyti Jėzaus Kristaus už visas savo nuodėmes ir kad išgelbėtų iš nuodėmių vergijos ir amžinos pražūties.( Amžinų kančių pragare) Ir Jėzus jus tikrai išgirs. Tim 2,5 Nes yra vienas Dievas ir vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas-žmogus Kristus Jėzus.Jis vienintelis užtarėjas prieš Dievą Tėvą! Ne jokie angelai,Petrai,Marijos ar dar kas.Jiems melstis ir prašyti jų užtarimo bei juos garbinti nereikia ir negalima.Nes mes turim vienintelį užtarėją Jėzų Kristų.Nors kai kurie moko priešingai! Todėl reikia asmeniškai pačiam skaityti kanoninę Bibliją,pradedant nuo Naujojo testamento ir prašyti Dievo,kad padėtų suprast kas ten parašyta,bei pažinti tikrą tiesą.Nes kitu atvėju pasiklydę pasaulio meluose pražūsit! Skaistyklos nėra! Rojus arba pragaras.Neapsigaukit!!! Didžiausia žmonių klaida,kad patys nenori pažinti tikrojo Gyvojo Dievo bei Jo žodžio( tikros tiesos) kuri juos išgelbės! Nes šėtonas daro viską,kad tik žmonės neskaitytų Biblijos ir nesužinotų tikros tiesos! Juk šėtono tikslas žmonės pražudyti! Todėl nelaukit,kad nebūtų per vėlu! Nes po mirties nieko jau nebegalėsit pakeisti,ir atsiradęs jūsų tikėjimas jau niekuom nebepadės. Juk negali iš Dievo tikėtis pasigailėjimo,kai pats Jį atmeti ir nenori su Juo susipažint,skaitydamas Bibliją ir nuoširdžiai to norėdamas.Dievas labai yra mylintis,bet ir teisingas bei grieštas tiems kurie Jį atmeta ir neklauso Jo. Tad labai gerai pagalvokit,kad netektų amžinybėje gailėtis. Tepasigaili Dievas jūsų ir padeda atrasti kelią pas Jį.
Atgailos malda
Viešpatie,Jėzau Kristau,gailiuosi nuoširdžiai dėl visų blogų dalykų,kuriuos esu padaręs savo gyvenime.Prašau atleisk man.Aš nusigręšiu nuo viso to blogo,kurį žinau,kad dariau.Ačiū,Jėzau,kad mirei ant kryžiaus dėl manęs,kad išlaisvintum mane nuo nuodėmių.Ateik į mano gyvenimą,mokyk mane,kaip teisiai gyventi,vesk mane savo keliu,pripildyk Šventąja Dvasia ir pasilik su manimi amžinai,kad neįšeičiau į pražūtį.Ačiū Tau Jėzau.Amen.
Jn 3,16
Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų(Jėzų)kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.
Jn 3:36
Kas tiki į Sūnų,turi amžinąjį gyvenimą,o kas netiki į Sūnų-gyvenimo nematys:ant jo pasilieka Dievo rūstybė.
Teisingą kryptį pasirinkai,Vaidai.Tegu niekada neužgęstanti Kristaus meilė lydi tavo gyvenimą.Labai norėtųsi,kad ją patirtų ir suprastų dauguma anykštėnų,
Viskas teisingai, bet taip primityviai, kad nemokamas dirbtinis intelektas parašytų geriau.
Siekis puikus, teisingas ir geras – Anykščiai gali tapti tokiu miestu.
Pradžia turėtų atsirasti kas nors, kas ne radikaliai ir garsiai rodytų savo neišmanymą gamtoje, kaip dabar vyksta FB grupėje Anykščių medžiai.
Normaliai parašyta. Klausimas Jums su kokia nuotaika ir nusiteikimu perskaitėte tekstą? Niekur neradau primityvumo, o tik idėjas….
Atsirado Anykščiuose normalių jaunų žmonių.
Ramybės rajonas taip sutvarkytas,kad ufonautų laukia nesulaukia.Buvo normalios profesijos,o dabar visokie kliedesiai apie tą gamtą.Straipsnis ,kad būtų kažkas išspausdinta.Viskas seniai aišku,kas yra gamta .Ir dar anykštėnams kaip pirmokams aiškinama Darželinukams gal ir tinka.
Jūs tikra anykštėnė – pagieža ir pavydas liejasi per kraštus. O parašyta gerai, argumentuotai ir su idėjomis.
Senos idėjos.Kurios liks popieriuje.Nieko naujo.Dirbtinio intelekto sakiniai.Tie svaigalai nusibodo.Koks dar pavydas?Ko pavyděti.Tos idėjos senai žinomos.Tik kas vykdys.
Tuoj bus baisūs ciklonas padarys vysiems Galį Negali.
Gamta tuoj padarys vysiems artėja baisūs ciklonas. Bus Galį Negalį.
Šalyn rankas nuo daržų, parko daržai jėga, reikia juos plėsti visapusiškai
Kas bendro su natūralia gamta ir butuose kankinamais šunimis? Natūralioje gamtoje visokios genetinės avarijos neišgyventu. Bet žmogus eina prie gamtą ir puoselėja ant lovos nesugebančius užlipti buldogas, kurčius dalmantinus ir pn.
Aš irgi nustačiau, kad kuo natūralesnė aplinka, tuo laimingesni žmonės. Žmogui natūralu nusituštinti pritupus. Jei kieme pritupėta, tai ten natūraliai laimingi žmones. Ne veltui I pasaulinio karo metais iš supuvusių vakarų atėję vokiečiai, vertė statyti būdelės. Nuo to laiko žmonės mūsuose nelaimingi.
Va tokie visus parkus ir nutupi.
po Šimonių girios gynėjų susirinkimo prie Mikierių beždžionių tilto per švirkštus nebuvo galima įbristi nusimaudyti