Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejaus nuotr.
Gegužės 9-ąją Kunigiškių I kaime šalia Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejaus buvo pasėti linai. Čia, prie muziejaus tvoros, linai augs ir mėlynais savo žiedais visus džiugins jau trečius metus iš eilės, – skelbia Vaižganto muziejau darbuotojai.
„Linai Kunigiškiuose prie muziejaus pradėti auginti pagerbiant žymųjį kraštietį lietuvių literatūros klasiką kanauninką Juozą Tumą-Vaižgantą ir prisimenant šiuose kraštuose ilgus dešimtmečius puoselėtas linininkystės tradicijas. Malaišiuose gimęs ir augęs Juozas Tumas sau literatūriniu slapyvardžiu pasirinko žodį „Vaižgantas“, kuris taip pritiko, kad tapo beveik antrąja jo pavarde. O Vaižgantas kadaise, pagonybės laikais, buvo linų augintojų globėjas… Labai simboliška, kad mėlynžiedžiai linai dabar auginami šalia muziejaus, kuris įkurdintas buvusios Kunigiškių pradžios mokyklos pastate. Šią mokyklą vaikystėje lankė Tumų Juozukas, o vėliau, jau tapęs rašytoju, publicistu, žinomu visuomenės veikėju, kunigu, savąją mokyklą globojo. Kunigiškių pradžios mokykla prieškario metais buvo pavadinta kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto vardu…
Svėdasų krašte, kaip ir visoje Aukštaitijoje, taip pat ir kituose Lietuvos regionuose, linai sėkmingai buvo auginami daugelį dešimtmečių. O dabar šią kultūrą gali pamatyti labai retai kur. Jaunesnioji kartą net nebežino, koks tai augalas – linas, kaip jis auga, žydi, kokiems tikslams jis auginamas. Todėl prie muziejaus auginami linai yra puiki galimybė vyresniems žmonėms prisiminti linininkystės tradicijas, o vaikams ir jaunimui – vertinga edukacinė priemonė susipažinti su gražiai žydinčiu augalu ir jo visokeriopa nauda, linų pluošto, siūlų, sėmenų panaudojimu kasdieniniame gyvenime. O vasarai besibaigiant, organizuojama linarautė, kurios metu ne tiktai pribrendę linai nuraunami, bet ir prisimenamos linininkystės tradicijos, susipažįstama su senoviniais darbo įrankiais, smagiai pabendraujama…
Kaip ir kasmet, taip ir šiemet, Kunigiškiuose augs, žaliuos, žydės, sėmenis bei pluoštą brandins linai, kurių sėkla atkeliavo net iš Suvalkijos. Sėklai sėmenų muziejus įsigijo iš Kalvarijos savivaldybės Sangrūdos seniūnijos ūkininko Tomo Trečioko ūkio”, – skelbiama pranešime.
Tajgi musū muzejaus darbuotajas Vytautas su savu šeimynu ir seja linus, je vasaras pabajgoj visus sukviečia tū linū raut. Kad būče jaunesne taj ir ašej su sava diedu tas lineliu rauč. Kunigiškej parode iniciagtyvū, taj dabartes visi linus ir ses vietaj rapsū ar javū.
Iš kur sena sifilitikė žino?
Anykščių biblioteka ir jos filialas Svėdasuose visada pasižymi įvairiomis veiklomis. Taigi ir linų sėjimą muziejaus darbuotojams leido organizuoti, kad puoselėdama Vaižganto atminimą ir būvusią krašto žemdirbių kultūrą-liną galėtų prisiminti ir mylimą apkabinti…
> pasėjau linelį dėl mylimo!!!<
Kodėl neįvardinti žmonės, kurie sėjo linus, kodėl slepiamos pavardės? Gal tai vietos bendruomenės iniciatyva?
Kalba primena komunistinius pasamprotavimus būdingus komentatoriui Juozas R.
Kažkas su tamsta negerai
Dar ilgai skambės Vaižganto vardas ir kad valdantieji buvo tokio lygio —-kvepalû biznio darytojai.Toks kultūros supratimas.Po manęs,nors ir tvanas .
Patikslinimas. Kaune yra Vaižganto butas-muziejus, o Kunigiškiuose yra Vaižganto mokykla-muziejus. Čia vaikystėje jis mokėsi, rašytojo vardu prieškaryje mokykla buvo pavadinta. Linai sėjami būtent Kunigiškiuose, o ne Kaune.
Anykštėnai muziejininkai galėtų pasimokyti kaip tvarkyti muziejaus aplinką. Kunigiškiuose visuomet laiku nupjaunama žolė, muziejaus teritorijoje nėra nereikalingų statinių ir skulptūrų, edukacijos tikslais auginami linai. O kokia pagarba čia reiškiama literatūros klasikui Juozui Tumui-Vaižgantui, kurio niekaip nenori įsileisti Anykščių muziejus. Bravo svėdasiškiams.
Labai gera girdėti,kad linus pasėjo,o neišdarkė aplinką kaip Vienuolio namus.Visokių balabokų pridėta.Juk taip buvo jauki aplinka.
Biblioteka geriau puoselėja kultūros atminimą negu didysis rajono Muzuejus su profesionalais muziejininkais.
Tik tai pavadinimas straiosnio antaštėje klaidina skaitytoją, kuris žino Vaižganto buto muziejų Kaune.
Ne biblioteka sėjo…