Šaulystė suteikia pasitikėjimo savimi

Anykštėnė Asta Šimkė prieš metus tapo šaule. Keturių vaikų mama sakė, kad sprendimas įstoti į Lietuvos šaulių sąjungą buvo labai geras ir jei būtų galima atsukti laiką, ji nedvejodama vėl rinktųsi šaulės kelią.
Lietuvos šaulių sąjungos plk. Prano Saladžiaus šaulių 9-osios rinktinės Anykščių Dariaus ir Girėno šaulių 901-osios kuopos šaulė A. Šimkė „Anykštos“ skaitytojams papasakojo apie šaulystę, jos iššūkius ir privalumus.

Keturių vaikų mama – su ginklu rankose

Iš Klaipėdos kilusi, tačiau Anykščiuose šaknis įleidusi A. Šimkė pasakojo, kad pirmoji jų šeimoje jaunąja šaule tapo dukra. Nuo jos šaulyste „užsikrėtė“ ir mama.
„Man labai patiko tai, kuo užsiima mano vaikas, patiko ta idėja, kompanija, kuri susirenka. Vaikus tai tikrai pakeičia. Mano dukra labai susidraugavo su viena mergaite šaulių stovykloje, dabar jos – geriausios draugės. O po metų aš susitikau šauliuose su jos mama – taip pat dabar bendraujame.
Pagalvojau, kad mano vaikai nemaži, aš irgi galiu tam skirti laiko, – kaip nusprendė tapti Lietuvos šaulių sąjungos nare, pasakojo anykštėnė. – Bazinį kursą baigiau pernai rudenį. Pavasarį pradėjau tvarkytis dokumentus ir jau liepos 6-ąją man siūlė duoti priesaiką. Bet tuo metu nebuvau Lietuvoje, be to, dar nebuvau pasiruošusi, norėjau sužinoti, kur gi aš einu.“
Kiekvienas šaulys naujokas privalo baigti bazinį šaulio įgūdžių kursą, tačiau A. Šimkė dar prieš jį spėjo sudalyvauti šauliškoje veikloje.
„Taip išėjo, kad dar prieš bazinį kursą dalyvavau pratybose „Saugūs Anykščiai“. Kadangi buvome naujokai, tai pagelbėjome komunikacijos srityje“, – paaiškino pašnekovė, kuri vėliau pasirinko visai ne komunikacijos, o ginkluoto pasipriešinimo kryptį.
„Būdamas šauliu, gali rinktis iš kelių krypčių. Aš pasirinkau ginkluotą pasipriešinimą. Nebūtinai, kai esi šaulys, eini į mišką. Pavyzdžiui, važiavome tvarkyti partizanų kapų. Yra daug veiklų, kurias galima daryti, galų gale, maistą gaminti“, – apie tai, kad ne visi, įstoję į Šaulių sąjungą, turi išmokti naudotis ginklu, pasakojo A. Šimkė.
„Įgauni įgūdžius, kurie padės tam tikru momentu, nes, kaip bebūtų, Lietuvos geografinė padėtis nėra pati geriausia. Man įdomu, man patinka pratybos, aš pati esu iš tų žmonių, kurie nori turėti tų gebėjimų, kurių dar neturi. Būdamas Šaulių sąjungos nariu, gali įgyti teisę gauti leidimą įsigyti ir turėti asmeninį ginklą šaulio tarnybai. Aš labai atsakingai į tai žiūriu. Man atrodo, kad mokėti elgtis su ginklu yra svarbus įgūdis. Man tai svarbu, aš tai suprantu ir kaip pasirengimo apsiginti dalį.
Beje, Anykščių profesinė mokykla kasmet organizuoja šaudymo varžybas, šiais metais jose dalyvavau ir aš“, – sakė šaulė.

Vyras palaiko

Daugiavaikės mamos A. Šimkės teiravomės, kaip į tokį jos pasirinkimą reagavo vyras, aplinkiniai – juk šeimai laiko liks mažiau.
„Buvo įvairių reakcijų. Draugai labai palaiko, draugės svarsto, kad gal irgi norėtų įstoti į Šaulių sąjungą. Galbūt tik ne visiems yra priimtinas ginkluotas pasipriešinimas, nakvynės miškuose, nemiegoti savaitgaliai“, – sakė A. Šimkė.
„Mano aplinkoje gal buvo daugiau nuogąstavimų, kad visko nesuspėsiu. Jei esi ginkluoto pasipriešinimo šaulys, pageidautina, kad skirtum vieną savaitgalį per mėnesį šauliams. Bet dažniausiai tie dalykai būna suplanuoti iš anksto, todėl gali pasidėlioti planus. Galų gale, jei negali, nedalyvauji, nes tai yra savanoriška veikla ir niekas tavęs neverčia.
Mes susiderinam. Mano vyras mane labai palaiko. Jei tik mato, kad veikla mane „veža“, jis sudaro sąlygas dalyvauti. Derinimosi yra, natūralu, bet kol kas sekasi neblogai“, – džiaugėsi Anykščių Dariaus ir Girėno šaulių 901-osios kuopos šaulė.

Merginoms nuolaidų nėra

Tapus šauliu, tenka dalyvauti ir pratybose, kurios kartais tampa ir iššūkiu: tenka nakvoti miške, nešti sunkią kuprinę, nemiegoti naktį. Ar moterims šaulėms taikomos kažkokios nuolaidos, o gal vyrai pasisiūlo panešti kuprinę?
„Kuprinė yra tavo kuprinė – ką turėsi, tą, o jei neturėsi – tavo bėdos. Esu gavusi „pastabų“, kad kuprinė už mane didesnė“, – juokėsi Asta ir patikino: jokių nuolaidų pratybose nėra, tačiau ir vienas niekada nebūsi paliktas: visuomet silpnesniam bus pagelbėta, jo palauks.
„Būna, kad vaikinai pasisiūlo padėti. Bet aš jiems atsakau, kad čia atėjau ne tam, kad kažkas už mane darytų. Tai – įrodymas ir sau pačiai, kad jei atėjai, tai ir darai. Ginklą aš galiu valdyti kaip ir bet kuris vyras, tai nėra ypatingai sunkus fizinis darbas, kurio nesugebėčiau. Aš žinau savo ribas. Nėra taip, kad jei tu mergina, tai darai kažką kita, – kalbėjo šaulė. – Galų gale, kai vyksta pratybos, pasiskirstome po 10–12 žmonių. Jei budėjimas, patruliavimas, niekada negali būti vienas, turi būti poroje. Nebus taip, kad tu pabūk, aš padarysiu.“
A. Šimkė sakė, kad, būdama šaule, dalyvaudama pratybose, sužinojo, kiek daug galinti ir kur dar reikia pasitempti.
„Tikriausiai labiausiai įsiminė antras bazinio kurso savaitgalis, kai vykome į mišką, ten nakvojome. Naktį miške reikėjo eiti į žvalgybą, vado pavaduotoja pirmiausia ėjo pas visas moteris ir klausė, kas kartu eis į žvalgybą. Aš ėjau iš karto – sakiau, kad darysiu viską, kad tik nereiktų likti ir tiesiog gulėti. Pamatai, kad moterys nėra silpnos, kad ne nuo lyties priklauso tam tikri veiksmai, o nuo žmogaus būdo, nusiteikimo.
Supratau, kad man reikia daugiau fizinės ištvermės, todėl pradėjau vaikščioti į sporto salę“, – pasakojo anykštėnė šaulė A. Šimkė.

Atėjus dienai X, niekur nebėgtų

Tapęs šauliu, kiekvienas įgyja ir tam tikrų žinių. A. Šimkė sakė, kad šios žinios – labai naudingos ir dabar ji tapo labiau užtikrinta, pasitikinti savimi.
„Įgijome medicinos žinių. Taip pat – orientavimasis, žemėlapiai, kompasas, bendravimas racijų pagalba, šaudymas. Mokėmės rišti mazgus, atpažinti techniką, buvo įvairių fizinių išbandymų, mokomės patalpų „valymo“ (patalpų „valymas“ – taktiniai veiksmai, skirti patikrinti patalpas ir neutralizuoti galimas grėsmes – red. past.). Su kolegomis dalyvavome geriausio skyriaus varžybose“, – vardijo šaulė, o pasiteiravus, ar žinotų, kaip elgtis, kur trauktis atėjus dienai X, A. Šimkė patikslino: jos užduotis – niekur nesitraukti.
„Visoje Lietuvoje vyksta aliarmo pratybos, tokios buvo ir mums. Bet kuriuo paros metu gauni skambutį ir per tam tikrą laiko tarpą turi atvykti į nurodytą vietą. Tavo kuprinė turi būti suruošta visada.
Su vyru esame pakalbėję, kaip elgtis. Jis žinotų, ką daryti namuose, o mano užduotis – kita.
Turime namuose ir išgyvenimo krepšį. Negalime sau leisti atsipalaiduoti.
Dabar jaučiuosi labiau užtikrinta – kai žinai, ką tu darysi, tai suteikia pasitikėjimo ir savimi, ir tuo, ką darai. Ar nebūtų baisu palikti šeimą? O kas, jeigu ne mes? Tu pats turi galėti gintis. Tam ir eini, kad tie, kurie lieka, būtų saugūs. Palieki juos už savęs ir eini daryti“, – atsakė Asta.

Pirmiausia pats turi rimtai žiūrėti į save

Šauliai turi dėvėti uniformą. Ji, pasak A. Šimkės, įpareigoja ir moteris ją dėvi labai atsakingai.
„Yra taisyklės, kaip turi atrodyti. Uniformos pagrindas – skiriamieji ženklai: rinktinės, kuopos ženklai, Lietuvos vėliavėlė. Kai esi apsirengęs visą uniformą, galioja tam tikros taisyklės. Tai yra pagarba organizacijai, kurioje tu esi. Jei nori, kad žmonės į tave žiūrėtų rimtai, pirmiausia turi pats rimtai žiūrėti į save. Aš negaliu bet kaip atrodyti – jei šventė, esi su berete, jei renginys – su lauko kepuraite.
Kai karšta, negali nusirengti švarko, bet jei vadas leido atsiraitoti rankoves, jas turi atsiraitoti visi. Pratybose batų švara nėra labai svarbi, bet jei stovi rikiuotėje – turi ateiti tvarkingas“, – kalbėjo pašnekovė.

Iššovusi išdavė slėptuvę

Paklausta, gal, būdama šaule, patyrė kokių kuriozų, A. Šimkė jų prisiminė ne vieną.
„Skalbiau uniformą ir buvau nuo jos nuėmusi skiriamuosius ženklus. Prieš Liepos 6-ąją laukiame kolegų, atsisuku į vieną kolegę – galvoju, ant jos uniformos ne taip suklijuoti ženklai. Atsisuku į kitą… ir suprantu, kad jie pas mane ne taip suklijuoti!
Dar vienas kuriozas, mano gėda – bazinio kurso metu išėjome į mišką, o eidami gauname imitacinius šovinius. Kai buvo užpuolimas, reikėjo šaudyti, o imitaciniai šoviniai stringa. Prieš tai mokėmės, ką daryti, kai šovinys užstrigo.

Mes su kolega dviese budėjome, jis man pasakė, kad jo ginklas užstrigęs ir jis negali šaudyti. Pasakiau, kad sutvarkysiu. Sutvarkiau. Kai sutvarkai, turi patikrinti – iššauti, bet lizde turi nieko nebūti. Patikrinau. Šautuvas iššovė! Vienas šovinys buvo likęs! Miškas, tamsu, tylu, įsivaizduokit garsą. Eina vadas – klausia, kas iššovė?? Galvojau, kad manęs niekas gyvenime nebeims, turėjome ieškoti naujos vietos, nes išdaviau slėptuvę. Buvo gana gėdingas momentas“, – juokėsi šaulė A. Šimkė.

Norint tapti šauliu, reikia ryžto

Na o ką Lietuvos šaulių sąjungos Anykščių Dariaus ir Girėno šaulių 901-osios kuopos šaulė A. Šimkė patartų tiems, kurie svarsto tapti šauliu, bet vis nedrįsta, abejoja?
„Aš eičiau. Jei man reiktų viską daryti iš naujo, su dideliu malonumu eičiau ir daryčiau taip pat. Patarčiau suprasti, kad tai yra savanoriška veikla, nėra taip, kad tave kažkas spaudžia į rėmus, liepia. Darai tą, ką sugebi, kiek sugebi ir kada gali“, – sakė A. Šimkė.
„Siūlyčiau atvažiuoti į bazinį kursą, pabandyti, pamatyti, kokie žmonės susirenka. O jie – labai „faini“. Ateiname su tokia pačia idėja, siekti bendro tikslo. Priesaikos gali ir neduoti, jei nenori, jei supranti, kad tai ne tau. Bet aš tokių žmonių, kurie atėjo, bet išėjo, nežinau. Skiriasi tik jų aktyvumas.
Norint tapti šauliu, reikia noro, ryžto skirti savo laiką tai veiklai. Nes tapti šauliu tam, kad nusifotografuotum su uniforma, nėra tikslinga. Nereikia bijoti, mes padedame vienas kitam“, – nebijoti stoti į Lietuvos šaulių sąjungą drąsino A. Šimkė.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas