Trisdešimt šeši tūkstančiai – nemenki pinigai. Netgi, jei biudžetas milijonais skaičiuojamas. Skirti tokią sumą savivaldybė pasiruošusi tam, kas sukurs kultūros strategiją keleriems metams į priekį. Kyla klausimas, kodėl būtina pirkti paslaugą iš rinkos, jei tą darbą gali ir privalo atlikti valdžios įstaigos valdininkai. Veiklos planavimo funkcija yra įtraukta į savivaldybės skyrių nuostatus bei jų vadovų pareigybių aprašymus. Taigi, kultūros srities darbo planų, vizijų ar strategijų kūrimas bei vykdymas – įstaigos darbo dalis. Už šį darbą tarnautojams mokamas atlyginimas, tad samdyti žmones iš šalies neleistina.
Meras be skyriaus, kuris vadovauja rajono kultūrai, turi patarėją, o kad netruktų pastangų bei įtakingumo – dar pavaduotoją. Ne patarnaujančiojo funkcijoms atlikti ir ne politiniam palaikymui, o organizuoti kultūrinę veiklą rajone. Kaip patarėja, kuruojanti kultūros klausimus, taip ir dešinioji mero ranka turi būti šios srities ekspertais. Kitaip kokia prasmė skirti administracinius resursus juos išlaikyti?
Šiuo atveju politiniai ir administracijos vadovai, sutikdami pirkti iš rinkos kultūros strategijos parengimo paslaugą, pripažįsta, jog jų komanda silpna. O skiriama suma išties įspūdinga. Matyt, pinigų skirstytojai tam darbui numatė dviejų-trijų žmonių grupę, kuri darbuosis visus metus ir gaus vidutinį anykštėnų atlyginimą.
Nesakau, kad koks nors patarėjas ar savivaldybės tarnautojas sės ir per dieną paruoš tokį dokumentą. Teks pasukti galvą, pasitelkti specialistus, ekspertus. Tai kolektyvinis darbas, reikalaujantis ir kvalifikacijos, ir patirties, ir išmanymo. Visgi šio iššūkio turėtų imtis Kultūros skyrius – jis turi sutelkti turimą kūrybinį potencialą, o vedėja – vadovauti šiam darbui.
Ji turi įvertinti ankstesnio laikotarpio plano nuostatas, kas pavyko įgyvendinti ir kokie iššūkiai kyla ateičiai. Visa medžiaga yra pas Kultūros skyriaus vedėją, visi rajono duomenys kaip ant delno. Jos pavaldume kultūros įstaigos, jos pačios suderinti veiklos planai, šalia randasi kitų skyrių kabinetų durys… Įvairiapusiškesniam supratimui galima pasidalinti patirtimi su kitais rajonais, konsultuotis su Kultūros ministerija. O ir profesinė ambicija neturėtų leisti vedėjai savo srities strategavimą perleisti kažkam kitam.
Kita vertus, be pagalbos, informacijos, duomenų, apibendrinimų joks ekspertas neparengs strategijos. Teks bendradarbiauti, teks surinkti duomenis, konsultuoti, teikti siūlymus.
Kai savivaldybė nusišalina nuo savo funkcijų vykdymo, o lengva ranka perka paslaugą, – toks sprendimas yra smerktinas. Yra atvejis, kai rangovui sumokėjus nemažus pinigus, dokumentas pelija architektės stalčiuje…
Gal labiau vertinkime tai, ką turime, tuomet neteks dairytis į šalis. Labai neskaniai nuskambėjo „draugiškas teismas“ Tarybos posėdyje, kurio metu „Anykštos“ redaktorė Gražina Šmigelskienė turėjo pasiaiškinti, kad ne kupranugaris, o kultūrologas Vytautas Balčiūnas priverstas pasitraukti iš Kultūros tarybos. Ir viena, ir kitas – kūrybiški, giliai suprantantys Anykščių vietą kultūroje, žmonės. Vytautas – buvęs Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus direktorius, Kultūros ministro pavaduotojas.
Kaip atsikratyti iniciatyviais ir turinčiais nuomonę žmonėmis, valdžia rado priežastį – neva jie nepasirašė konfidencialumo pasižadėjimo ir nešališkumo deklaracijos. Nejuokinga. Įdomu, kam visuomeninei organizacijai, kurios sprendimai nėra privalomi nei merui, nei kultūrą kuruojančiam pavaduotojui, tokie griežti reikalavimai. Juk posėdžiuose nėra svarstomi nei su Valstybės saugumu, nei su kriminalinėmis bylomis, nei su žvalgyba susiję klausimai.
Atvirkščiai, kultūra yra ta sritis, kuri kaip nei viena kita, turi būti vieša ir atvira bei visiems prieinama. Kita vertus, asmenų duomenų apsaugą užtikrina įstatymas – ir be pasirašytos „pisulkos“ niekas neturi teisės viešinti privataus asmens duomenis. Ar komisijos darbe buvai šališkas, ar nešališkas – labai nekonkretu. O ir tavo teisė būti tuo, kuo esi… Galima manyti, jei esi susijęs su kokia nors partija, tuomet – taip. Matyt, norėta šiuos Kultūros tarybos narius pastatyti į vietą: kad tinkamai kalbėtų, kad kažko neišsiplepėtų. O kadangi jie nepriklausomi ir pilni kompetencijos, o ir turi ką pasakyti, reikia uždėti apynasrį.
Savivaldybės vadovai turi labiau pasitikėti vietos kūrėjais. Bus pigiau, o rezultatą artimiau priims vietos gyventojai. Nusipirkti galima viską, tik ar racionalu, protinga ir galų gale teisiškai pagrįsta? O geram rezultatui pasiekti reikia kuo mažiau politinio naratyvo ir kuo daugiau profesionalumo.
Pavyzdžių, kai paslaugas savivaldybė perka, vietoj to, kad jas organizuotų savo jėgomis atlikti, rodo, jog valdžios komanda silpnėja, atsiranda strateginių lyderystės problemų, sisteminių spragų. Papildomi etatai, dubliuojantys kitų specialistų darbą, nesprendžia problemos, tik išdidina administracinius kaštus. Į valdymo įstaigas neateina modernumas, valdininkai savisaugos tikslais stengiasi prisitaikyti, būti lojaliais, neišsišokti. Atsirado daug paslėpto poveikio.
Norėtųsi, kad šios valdžios sėkmės istorija būtų kitokia.
