Šeima davė daugiau nei pasaulis

Vaikas būdama Mamos dienos proga Mamai dažniausiai pirkdavau lūpdažį. Bobutei jie pirkdavo skarelę. Rūpintis dovana vyriausiai giminės Motinai buvo ne vaikų reikalai. Ir Mama ir Bobutė – abi buvo motinos, tačiau tarp jų žiojėjo praraja. Bobutė buvo tarsi mūsų visų motina, kurią privalu gerbti. O Mama ir Dėdienės tarsi tik šiaip… vaikų susilaukusios moterys, kurias pirmąjį gegužės sekmadienį sveikina vyrai ir vaikai.

Tradicija per Motinos dieną susirinkti pietauti senelių namuose mano šeimoje buvo gyva per visą sovietmetį.
Regis, net uodžiu (akivaizdžiai man dar ne korona) naminio pjaustyto kumpio, ta proga nuimto ,,nuo pirkios“, kvapą, matau bliūdą raugintų kopūstų, bet niekuomet stikliuko. Nes vaikai, kad ir kiek savo vaikų jie beturėtų, negali gerti drauge su tėvais, nebent tai būtų koks balius, kuriame dalyvauja svetimi. Toks yra teisingos ir tvarkingos šeimos gyvenimo dėsnis, aksioma, konstanta. Už tai esu giliai dėkinga seneliui – negėrusiam, nerūkiusiam, nesikeikusiam vyrui.
Konstantų ir aksiomų, kaip žinia, nereikia įrodyti. Jų būtina tvirtai laikytis, nes kitaip sugrius pasaulio tvarka. Visi trys mano mamos broliai nebuvo blaivininkai. O muzikantas, malūninkas, taip pat ir nagingas stalius dėdė Jurgis, už aruodo ar stalernioj ant ,,pelavinų“ su žmogum ištuštinęs puslitrį, namo dažnai grįždavo garsiai dainuodamas. Kad visi kaimynai žinotų – ,,ne už savus geriu“. Tačiau su sūnum niekada nesėdo išgerti butelio. Nes geri tėvai su vaikais negeria. O tie, kur geria, matyt, ,,ušejuonys“ ar Dievo nebijantys.
Dieve, kaip paparasta buvo gyventi tais kadais numirusiais pavasariais. Kaip nevieniša ir net smagu tvarkyti prosenelių kapus (mirtis tada dar neatrodė siaubas ar grėsmė neišvengiama), rinkti kankorėžius ir spyglius, šlavinėti ką tik pabarstytą geltoną smėlį bei sodinti mėlynas ir baltas iš Utenos turgaus tetos Julės atvežtas našlaites. Man vis atrodydavo, kad našlaitės kažin ko graudžiai šypsosi bedantėmis bobučių šypsenomis. Gal jos net verkia mirusių mažų vaikelių, galvodavau, bet neišdrįsau pasidalyti šia giliamintiška įžvalga.
Priminti patirtą gilų skausmą mano šeimoj buvo didelis netaktas. O kapinėse buvo mažas kapelis. Senelių pirmagimio Kazimiero, vaikelio, mirusio vos vienerių metų amžiaus. Tik prie mažojo kapelio Bobutė, tuomet jau palaidojusi kitą savo ką tik Kristaus amžiaus sulaukusį sūnų Praną, nosinyte nubraukdavo gilioj raukšlėj beveik nematomą ašarą – ji neslėpė, kad jaučia kaltę, jog per greitai išprausė nekotėlėj, užkeltoj ant pečiaus, prakaituotą vaikelį, ką tik persirgusį plaučių uždegimu. Naktį pakilo temperatūra… sudegė Kazimieras.
Kodėl pasakoju Motinos dienos išvakarėse šias senas šeimos istorijas? Gal bijau, kad laikas užpustys mano mylimųjų pėdsakus, ištrins vardus. O ką tik vaikščioti pradėjusio Kazimiero apskritai be manęs jau nebėra kam daugiau minėti. Taip pat ir atjausti mano Bobutės, jo motinos, palaidojusios pirmagimį, kančios. Net vaikelio Kazimiero kapą sulyginom, pertvarkydami šeimos kapavietę. Net „Cementy“ – suskaitmenintoje palaidojimų sistemoje – jo vardas vargu ar bus.
Kita vertus, o kada gali būti geresnis laikas prisiminti savo šaknis, jeigu ne per Motinos dieną?
Mano šeima, kaip ir bet kurio iš jūsų šeima, ir yra tuo išskirtinė ir svarbi, kad ji – mūsų pradžių pradžia. Kaip šaltinio srovelė, veržliai ištryškusi kažkur giliai iš po žemių ir nubėganti pievom.
Praėjo trisdešimt metų nuo tų naminio kumpio ir raugintų kopūstų vaišių už grubaus, obliumi daryto stalo. Per tą laiką perskaičiau lentynas protingų ir nelabai knygų, pažinau pakankamai prašmatnių žmonių, taip pat mačiau pakankamai prašmatnių balių. Tačiau šios įtakos nebuvo tokios stiprios mano laikysenai ir pažiūroms, kaip iš šeimos išsineštos paprastos kaip dukart du tiesos, nors niekas pasisodinęs moralų neskaitė, stengiausi elgtis taip, kad šeimai nebūtų dėl manęs gėda. Nes dėl to būtų man gėda.
Gal tai skamba ir kiek archajiškai, tačiau vargu ar mane kas įtikins, kad vaikų auklėjimui didžiausią įtaką daro mokykla ar draugai, kompanijos. Neneigsiu, jog didelė laimė turėti gerą mokytoją ir papulti tarp šviesių žmonių. Tačiau jeigu pagrindas tvirtas, vargu ar gaivalas gali padaryti žmogui didesnį poveikį.