Seimas svarstys siūlymą pereiti prie numanomo sutikimo organų donorystės modelio, kai visi žmonės laikomi potencialiais donorais, išskyrus raštiškai atsisakiusius jais būti.
Parlamentas antradienį 56 Seimo nariams balsavus „už“, 29 – „prieš“ ir 16 parlamentarų susilaikius po pateikimo pritarė tokioms Žmogaus audinių, ląstelių, organų donorystės ir transplantacijos įstatymo pataisoms. Toliau projektą svarstys Sveikatos reikalų ir Žmogaus teisių komitetai, dėl jo paprašyta Vyriausybės išvados.
Grupė parlamentarų siūlo nustatyti, kad donoru gali būti kiekvienas veiksnus asmuo, kuris nėra sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka pareiškęs nesutikimo, kad jo audiniai, ląstelės, organai būtų atiduoti transplantacijai.
Jei žmogus nebūtų išreiškęs savo valios dėl donorystės, reikėtų artimųjų sutikimo. Įstatyme liktų galioti nuostata, kad be mirusiojo artimųjų sutikimo mirusio asmens audinius, organus paimti ir panaudoti transplantacijai draudžiama.
Pataisas inicijavo 47 parlamentarai iš konservatorių, Liberalų sąjūdžio, Laisvės, socialdemokratų, Darbo partijos, demokratų frakcijų.
„Įteisinus numanomo sutikimo modelį, žmonėms nebereikėtų pildyti ir pasirašyti nustatytos formos sutikimo, norint po mirties tapti organų donoru. Tai reiškia, kad tiems žmonėms, kurie norėjo tapti donorais, bet dėl tam tikrų priežasčių nerado laiko įsigyti Donoro kortelės, reikėtų tik pasikalbėti su savo artimaisiais ir informuoti juos apie savo pasirinkimą“, – sakoma pataisų aiškinamajame rašte.
Iniciatoriai taip pat pažymi, kad siūlomu numanomo sutikimo organų donorystės modeliu nustatoma, jog nesant rašytinio asmens nesutikimo būti donoru po jo mirties visuomet būtų prašoma artimųjų sutikimo. Mirusiojo raštu išreikštas nesutikimas būtų pripažįstamas absoliučia donorystės kontraindikacija ir artimieji šios valios pakeisti negalėtų.
Iniciatorių pateikiamais duomenimis, numanomo sutikimo modelis taikomas 21 Europos šalyje: Ispanijoje, Kroatijoje, Portugalijoje, Belgijoje, Didžiojoje Britanijoje, Čekijoje, Suomijoje, Maltoje, Italijoje, Austrijoje, Norvegijoje, Slovėnijoje, Švedijoje, Vengrijoje, Slovakijoje, Bulgarijoje, Nyderlanduose, Lenkijoje, Liuksemburge, Latvijoje ir Graikijoje.
Įstatymo teikėjai sako, kad jie siūlo švelnųjį numanomo sutikimo modelį, kuris atspindi dabartinę donorystės praktiką. Anot iniciatorių, pareikštas ir užregistruotas sutikimas šiuo metu reiškia, kad asmuo sutinka tapti organų donoru po savo mirties, tačiau praktiškai visai atvejais organai paimami ir panaudojami transplantacijai tik su mirusiojo artimųjų sutikimu.
„Teisine prasme, jei žmogus yra užpildęs donoro kortelę, tam, kad jo organai būtų panaudoti transplantuoti, nereikia artimųjų sutikimo, tačiau siekiant, kad donorystės procesas vyktų sklandžiai ir siekiant proceso nediskredituoti, gydytojai visais atvejais prašo donoro artimųjų sutikimo“, – sakoma aiškinamajame rašte.
Teigiama, kad praktikoje yra pasitaikęs atvejų, kai mirusysis buvo raštiškai išreiškęs valią būti organų donoru, turėjo donoro kortelę, tačiau jo organai nebuvo paimti ir panaudoti transplantacijai dėl to, kad tam prieštaravo mirusiojo artimieji.
Seime taip pat yra registruotos alternatyvios pataisos, kuriuo siūloma plėsti donoro kortelės sistemą – žmonėms būtų pasiūloma pasirašyti sutikimą dėl organų donorystės gaunant arba keičiant asmens dokumentus.
Pagal pataisas, kiekvienam asmeniui jo asmens tapatybės kortelės, paso ir vairuotojo pažymėjimo išdavimo ir keitimo metu būtų sudaroma galimybė išreikšti sutikimą, kad jo audiniai, organai po jo mirties būtų atiduoti transplantacijai, bei gauti donoro kortelę.
Lietuvos vyskupų konferencija anksčiau yra paskelbusi nepritarianti numanomo sutikimo organų donorystės modeliui, nes „sąmoningas asmens apsisprendimas dovanoti organą turi būti išreikštas jo aktyviais asmeniniais veiksmais“.
Pasak Lietuvos katalikų bažnyčios vadovybės, sutikimas donorystei negali būti numanomas vien iš asmens neveikimo, nes pastarasis gali kilti ir iš nežinojimo ar neapsisprendimo, o ne iš tikro noro išreikšti donorystei palankią poziciją ir dovanoti organus.
Lietuvoje šiuo metu taikomas informuoto sutikimo donorystės modelis, kai asmuo, sutinkantis tapti organų donoru, privalo išreikšti savo sutikimą, tai yra užsiregistruoti donoro kortelei.
Tokie sprendimai gali būti teisėti tik aktyviai išreiškiant sutikimą, o ne automatiškai esant piliečiu. Ne toks gražus tas projektas kaip čia apie jį pateikia. Sveiki sugrįžę į Rusiją, kurioje, atrodo, toks pat galioja.