Seime paminėtos iš Anykščių rajono kilusio signataro, profesoriaus Aloyzo Sakalo 95-osios gimimo metinės

Vakar, spalio 8 dieną Lietuvos Respublikos Seime buvo minimas 95- asis prof. Aloyzo Sakalo gimtadienis.

Pateikiame Europos parlamento nario Vytenio Andriukaičio kalbą Seime apie garsųjį mūsų kraštietį, profesorių, Kovo 11 – osios signatarą, Lietuvos socialdemokratų partijos atkūrėją A. Sakalą.

*****

Gerbiamieji Seimo nariai ir Lietuvos Tautos atstovybe,

Kai žmogaus gyvenimas sutampa su jo darbais ir skrydžiais, sakome – sakalo skrydis. O kai žmogaus pavardė ir jo darbai sutampa su iškeltais idealais, sakome – aukštieji Sakalo idealai. Ir sakome – tai istorinė asmenybė.

Šią vasarą sukako devyniasdešimt penkeri metai nuo Aloyzo Sakalo gimimo ir ketveri metai, kai jo nebėra tarp mūsų. Kai išgirdau žinią apie jo mirtį, supratau, kad baigėsi bendra mudviejų istorija, bet nesibaigė tai, ką kartu sukūrėme. Mudu susipažinome 1988-aisiais ir nuo tada daugiau nei tris dešimtmečius ėjome kartu: kartais ginčydamiesi, bet visada į tą pačią pusę. Ir šiandien, sugrįžęs į šiuos rūmus, kuriuose abu praleidome tiek metų, tarsi vis dar matau tą tiesų, kiek kampuotą žmogų, kuris niekada nepraeidavo pro šalį nepasakęs, ką galvoja.

Aloyzas nemėgo nei paminklų, nei pompastikos. Todėl šiandien norėčiau kalbėti ne apie paminklą, o apie žmogų, kurio vieno gyvenime tilpo visas dvidešimtasis Lietuvos amžius, su jo tamsa ir su jo šviesa ir XXI amžiaus pradžia su istoriniais Lietuvai pasiekimais.

Jis gimė 1931 metais Jusiškio kaime, Anykščių krašte, paprastų darbo žmonių šeimoje. Dar jaunuolis, jis mokykloje rašė draugui laišką, kuriame piktinosi, kaip žmonės prievarta varomi į kolūkius. Kažkas iš klasiokų jį įskundė ir Sovietų saugumas ėmė tikrinti jo laiškus, ir 1949 metais, aštuoniolikos, jis buvo suimtas. Penkeri metai lagerių Kazachstane ir Chabarovsko krašte. Tai metai, kuriuos kiti praleidžia auditorijose, šokių salėse, pirmą kartą įsimylėdami. Aš pats gimiau tremtyje, Jakutijoje, todėl žinau, kiek jėgos reikia, kad iš tokios patirties išsineštum ne neapykantą, o valią kurti. Aloyzas išsinešė būtent kūrybos valią. Ir dar vieną dalyką: supratimą, kad žmogui galima atimti jaunystę, sveikatą, metus, bet negalima atimti vidinės laisvės, taip pat pagarbos kitam žmogui Dvasios. Šią vidinę laisvę ir pagarbos kitam Dvasią jis išsaugojo visą gyvenimą, ir, manau, būtent ji yra raktas į viską, ką jis vėliau darė. Grįžęs, dvidešimt ketverių metų vyras, perėjęs lagerius, sėdo vėl į mokyklos suolą ir baigė vidurinę su aukso medaliu, o politechnikos institutą su pagyrimu. Tai yra charakteris.

Paskui sekė Kauno mokslinis domėjimasis fizika, techniko darbas medicinos institute ir ligoninėje, puslaidininkių laboratorija ir daugiau nei du dešimtmečiai Vilniaus universitete. Per šimtą septyniasdešimt mokslinių darbų, šešiolika išradimų ir pirmojo Lietuvoje oficialiai registruoto fizikos atradimo bendraautoriaus garbė. Studentai jį prisimena kaip griežtą, bet mylimą profesorių, reiklų būtent todėl, kad jis irgi juos gerbė.

Ir fiziko mąstysena lydėjo jį visą gyvenimą. Fizikas žino: gamta nesiderina prie fantazijų. Gali sau pasakoti gražiausias teorijas, bet tik eksperimentas parodys tiesą. Aloyzas ir politikoje elgėsi taip pat: jam rūpėjo ne tai, kaip skamba, o tai, kas iš tikrųjų veikia. Geležinė logika, neišpasakytas darbštumas ir švelnus humoras, kuriuo jis ne kartą nuginklavo karščiausią ginčą. Ir jis tapo labai svarbia mūsų gyvenimo, politikos ir demokratijos asmenybe.

Kai 1988-ųjų rudenį Lietuva pakilo, Aloyzas nebuvo stebėtojas. Žmogus, kuriam laisvas žodis kadaise kainavo jaunystę, puikiai suprato, kad tokia akimirka gali ir nepasikartoti. Vilniaus universitete jis buvo tarp tų, kurie subūrė Sąjūdžio rėmimo grupę. Profesorius, iki tol gyvenęs tarp laboratorijos ir auditorijos, nedvejodamas paaukojo ramų mokslininko gyvenimą, nes žinojo: laisvė neateina pati, ją reikia kurti kiekvienoje bendruomenėje. Universiteto sąjūdiečiai juo pasitikėjo tiek, kad netrukus delegavo jį į Vilniaus miesto Sąjūdžio tarybą.

Ten jis buvo išrinktas tarybos pirmininku, ir jam vadovaujant ši taryba tapo viena stipriausių visame Sąjūdyje. Jis, politinis kalinys, ne komunistas, pasiūlė prof. Br. Genzelį nuo Sąjūdžio grupės rinkti VU pirminės partinės organizacijos sekretoriumi. O prof. Br. Genzelis ženkliai prisidėjo prie LKP atsiskyrimo nuo TSKP. Štai kokia A. Sakalo įžvalga. Jis rengė Sąjūdžio rinkimų programas, o paskui, išrinktas į Aukščiausiąją Tarybą, jas nuosekliai gynė savo balsavimais. Vadovavo Mandatų komisijai, dirbo rengiant pirmuosius atkurtos valstybės dokumentus, buvo Sąjūdžio centro frakcijos lyderis. Ir Lietuvos politikos, ieškančios santarvės, lyderis.

Prisimenu, kaip prasminga buvo matyti Aukščiausiosios Tarybos prezidiume tarp šešių žmonių vieną, kuris buvo buvęs politinis kalinys ir niekada neturėjo nieko bendro su sovietinėmis organizacijomis. 1990 metų kovo 11-ąją jis balsavo už Aktą, kuris paneigė visą tą sistemą, kadaise jį įkalinusią. Sunku įsivaizduoti stipresnį istorinio teisingumo simbolį.

Ir prisimenu tą akimirką po balsavimo. Mūsų buvo 124: buvę rezistentai ir politiniai kaliniai, disidentai ir buvę komjaunuoliai, savarankiškos Lietuvos komunistų partijos nariai ir nepartiniai. Žmonės skirtingų biografijų ir skirtingų pažiūrų, kai kurie anksčiau buvę net priešingose stovyklose. Ir vis dėlto tą akimirką mes susikibome rankomis ir visi kartu skandavome vieną žodį: Lie-tu-va. Kartu stovėjo du klasiokai, nors tarp jų taip ir liko neatsakytas klausimas dėl įskundimo. Aloyzas, buvęs politinis kalinys, stovėjo greta žmonių, kurių keliai buvo visai kitokie, ir jam tai nebuvo kliūtis. Jis visą gyvenimą tikėjo, kad tokia vienybė įmanoma ne tik vieną istorinę akimirką.

Bet Aloyzas mums paliko ne tik balsą už Nepriklausomybę. Jis paliko aukšto lygio pavyzdį, kaip elgtis politikoje. Kai jį užgriuvo šmeižtas, jis nesislėpė už mandato ir nekėlė triukšmo. Laikinai sustabdė savo darbą Aukščiausiojoje Taryboje, kreipėsi į teismą, laimėjo ir tik tada sugrįžo. Taip elgiasi žmogus, kuriam garbė svarbesnė už postą. Tai buvo ta pati vidinė laisvė, kurią jis išsinešė iš lagerio: ko nepalaužė spygliuota viela, to nepalauš ir šmeižtas.

Jis turėjo paprastą taisyklę: priešą paversk abejojančiu, o abejojantį draugu. Ir niekada ginče nepereik į asmeniškumus. Jis gerbė kitaminčius, net kai su jais iš esmės nesutiko. Jam rūpėjo argumentas, ne etiketė. Ir jis gynė principą, kurį verta prisiminti kiekvienam, kas rašo įstatymus: atkuriant teisingumą vieniems, negalima kurti naujos neteisybės kitiems.

1989-aisiais kartu atkūrėme Lietuvos socialdemokratų partiją, kurią autoritarinis A. Smetonos valdymas bei nacių ir Sovietų okupacija buvo uždraudusi daugiau nei pusei amžiaus. Septynerius metus Aloyzas jai pirmininkavo, vėliau buvo garbės pirmininkas. Tada daug kam žodis „socialdemokratija“ skambėjo įtartinai. Aloyzas savo biografija įrodė priešingai: kad tai laisva, europinė tradicija, gimusi ne Maskvoje, o Lietuvoje. Vasario 16-osios Akto signataras Steponas Kairys siekė Lietuvos, atkurtos demokratijos ir socialinio teisingumo pagrindais. Aloyzas buvo tiesioginis šio kelio tęsėjas: laisvė be socialinio teisingumo jam buvo nepilna laisvė. Jis ypač užjautė vaikus ir paauglius, patekusius į kalėjimus. Jis buvo jautrus ir kalėjimuose įkalintų moterų atžvilgiu.

Dvylika metų Seime jis buvo Seimo Pirmininko pavaduotojas, frakcijos seniūnas, Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas. Rengiant Konstituciją jis tvirtai gynė parlamentinės demokratijos modelį: stiprų Seimą, atsakingą Vyriausybę, pusiausvyrą tarp valdžių. Jis žinojo, kad demokratiją saugo ne vienas stiprus žmogus, o stiprios institucijos.

2004 metais Aloyzas buvo tarp pirmųjų demokratiškai išrinktų Lietuvos atstovų Europos Parlamente. EP jis dirbo Teisės reikalų komitete ir delegacijoje santykiams su Baltarusija. Teisės viršenybė ir laisvė už mūsų rytinės sienos buvo jo gyvenimo temos. Pagalvokite, koks ratas: aštuoniolikmetis, išvežtas į lagerius, po pusės amžiaus sėda į laisvos, vieningos Europos parlamentą. Jo biografija yra visos Vidurio ir Rytų Europos kelias nuo totalitarizmo į demokratiją.

Šiandien, dirbdamas tame pačiame Parlamente, matau, kad jo kovos vėl tapo Europos kasdienybe. Rusijos karas prieš Ukrainą kyla iš to paties autokratų įsitikinimo ir totalitarinio režimo, kuris 1949-aisiais suėmė jaunąjį Aloyzą: kad tautos neturi teisės pačios rinktis savo kelio. Ukrainiečiai šiandien gina tai, ką mes apgynėme 1991-ųjų sausį, todėl solidarumas su jais mums nėra labdara. Tai mūsų pačių laisvės tęsinys. Baltarusijoje, kurios laisve jis taip rūpinosi, tebėra politinių kalinių, žmonių, kurie kali už įsitikinimus, kaip kadaise kalėjo jis.

Visoje Europoje dalyje visuomenės vėl stiprėja pagunda patikėti, kad viską išspręs vienas stiprios rankos lyderis, o parlamentai, teismai ir laisva spauda tik trukdo. Aloyzas šią pagundą atpažino dar prieš tris dešimtmečius. Jis žinojo, kad demokratija griūva ne per vieną dieną, o po truputį: kai silpninamos institucijos, kai oponentai paverčiami priešais, kai argumentą pakeičia etiketė. Prisiminkime Kovo 11-osios pamokas: tada, būdami labai skirtingi, mokėjome susitarti dėl to, kas svarbiausia. Europa šiandien stiprina gynybą, ir tai būtina. Bet jis mums primintų: valstybė, kuri apgina sienas, bet palieka savo žmones vienus su kainomis, skurdu ir neviltimi, yra pažeidžiama iš vidaus. Saugumas ir socialinis teisingumas nėra priešininkai. Jie yra du tos pačios laisvės sparnai.

Kartą paklaustas, ko jis palinkėtų Lietuvai ir jos žmonėms, Aloyzas atsakė, kad norėtų, jog kiekvieno iš mūsų sąmonėje nuolat skambėtų paskutinė Himno eilutė: vardan tos Lietuvos vienybė težydi. „Kad mes nevadintume patriotais tik tų, kurie pritaria mūsų pozicijai“, sakė jis, ir kad nelaikytume priešais tų, kurie mąsto kitaip. Jis ragino mokytis kritikuoti oponentų idėjas ir siūlymus, bet ne jų asmenines savybes, ir turėti drąsos savo nuomonę reikšti atvirai, nesislepiant už anonimiškumo. Tai jo palinkėjimas mums visiems. Ir šiandien jis skamba taip, lyg būtų pasakytas vakar.

Mielieji, šiandien vėl daug kalbama apie tai, kad žmonės nusivylę. Bet nusivylę jie ne valstybe ir ne demokratija. Jie nusivylę žmonėmis, kuriems patikėjo savo balsą, bet mato, jog atstovai elgiasi ne pagal deklaruotus siekius. O kaskart, kai tai pasikartoja, patikėti iš naujo darosi vis sunkiau. Aloyzu žmonės tikėjo ne todėl, kad jis visada sakė tai, ką jie norėjo išgirsti. Dažnai buvo atvirkščiai. Jie tikėjo, nes žinojo: ką jis pasakė vakar, tą pasakys ir rytoj, nesvarbu, ar tai jam bus naudinga, ar kainuos postą. Jis nepataikavo madingiems naratyvams. Jis gynė įsitikinimus. Tokio pasitikėjimo neužsitarnausi per vieną rinkimų kampaniją. Jis kuriamas visą gyvenimą. Ir tai pamoka, kurią Aloyzas palieka ne kam nors kitam, o mums visiems, sėdintiems šioje salėje, ir man pačiam.

Jo pavardė Sakalas. Lietuvių poezijoje skamba sakalai – broliai, Vinco Mykolaičio – Putino eilėse sakalas yra aukšto skrydžio ir toli matančio žvilgsnio paukštis: „Skrieji sakale, aukštai, Sakale, toli matai“. Toks jis ir buvo. Aloyzai, tu buvai nepatogus, užsispyręs ir ginčydavaisi su mumis iki paskutinio argumento. Būtent todėl tavęs taip trūksta. Tavo skrydis paliko kelią, kuriuo gali eiti ir jaunoji Lietuvos karta.

Dėkoju tau, Aloyzai. 

Ačiū.