Ketvirtajame „Chorų karų“ sezone su Kauno studentiškuoju choru pasirodys ir anykštėnu save laikantis 27 – erių metų Vytautas Šmitaitis. Nuo mažens dainuojantis, skaudžių likimo smūgių patyręs jaunas vaikinas į šį televizijos projektą atėjo paragintas Aleksandro Stulginskio universiteto choro „Daina“ vadovės Ramunės Navickienės.
V. Šmitaitis tikisi, kad už Kauno studentiškąjį „Muskato“ chorą balsuos ne tik laikinosios sostinės, bet ir Anykščių gyventojai.
Ketvirtajame „Chorų karų“ sezone su Kauno studentiškuoju choru pasirodys ir anykštėnu save laikantis 27 – erių metų Vytautas Šmitaitis. Nuo mažens dainuojantis, skaudžių likimo smūgių patyręs jaunas vaikinas į šį televizijos projektą atėjo paragintas Aleksandro Stulginskio universiteto choro „Daina“ vadovės Ramunės Navickienės.
V. Šmitaitis tikisi, kad už Kauno studentiškąjį „Muskato“ chorą balsuos ne tik laikinosios sostinės, bet ir Anykščių gyventojai.
V. Šmitaitis apie save pasakoja atvirai: „Kaunas yra mano gimtasis kraštas. Pirmą kartą mano balsą šis miestas išgirdo 1986 m. šaltą sausio 23 dieną. Likimas lėmė, kad gimiau „ne su sidabriniu šaukšteliu burnoje“, šeima, į kurią atėjau, buvo sunkiai besiverčianti. Savo tikrojo tėvo pažinti neteko. Mama iki šiol nėra linkusi apie jį kalbėti… Bet kiek suprantu, vis dar jaučia jam kažką gražaus, nes po klausimų apie jį dažnai susigraudina. Minėjo tik tiek, kad su juo ji tikrai buvo laiminga… Kartą mama nusprendė jog man ne vieta augti smurtaujančio patėvio šeimoje. Atidavė mane į Šilutės sanatoriją, kur vaikystę leidau tarp fizinę negalią turinčių vaikų…“
Pasak V. Šmitaičio, gyvenimas tarp neįgalių vaikų išmokė jį padėti šalia esančiam, užjausti jį ir, žinoma, išmokė džiaugtis mažais stebuklais.
Šešerių metukų Vytautas buvo perkeltas į Utenos vaikų globos namus. Čia jis sutiko visokių vaikų – vieni viską spręsdavo jėga, kiti stojo mažojo naujoko palaikyti, ginti, išmokė išlikti stipriu ir budriu. „Manau, kad gyvenimas grūdino, bet tuo pačiu ir mokė mane. Mintyse nuolat kartodavau: “Po audros išaušta gražesnė diena… “
Įsimintiniausi Vytautui tapo 1993 metai, kai „į Utenos vaikų globos namus atvyko šeima, norinti įsivaikinti vaiką. Tokie įvykiai būdavo patys rečiausi ir visi žinojome, jog kažkam labai pasiseks. Kiek dabar atsimenu, tai buvo saulėtas vasaros rytas… Atvykusi šeima atrodė labai graži. Iškart pajutau, kad man reikia sukaupti drąsą ir prieiti prie jų, mintyse rezgiau, kaip čia padarius, kad jie mane pastebėtų. Ir, nepatikėsit, planas pavyko! Tą pačią dieną buvau paimtas į globą medicinos seselės Danguolės ir mechanikos inžinieriaus Alvydo Dijokų šeimą! Tai,kas ištikrųjų manęs laukė, viršijo tūkstantį kartų mano lūkesčius ir svajones. Aš pagaliau turėjau kažką savo ir labai brangaus, aš vėl tūrėjau savo šeimą! Taigi, jau dešimties metų išvykau gyventi į tikrai nuostabų kraštą, Anykščius. Iki šiol negaliu atsistebėti šio krašto grožiu ir žmonėmis. Jie – unikalūs, veržlūs, žingeidūs ir talentingi. Patekus į tokią aplinką neįmanoma pačiam neįsisukti į „įvykių karuselę“.
V. Šmitaitis baigė Anykščių J. Biliūno gimnaziją, po to išvyko mokytis į Alantos profesinę mokyklą, kur įgijo virėjo – barmeno specialybę. Po to sekė mokslai Aleksandro Stulginskio universitete, čia vaikinas mokėsi žemės ūkio produktų inžinerijos. Prieš pora metų, gavęs bakalauro laipsnį, Vytautas toliau nusprendę tęsti mokslus ir gilintis į žemės ūkio mechanikos inžineriją. „Kol studijuoju ištikimai lankau šio universiteto studentiškąjį chorą „Daina“ ir aktyviai dalyvauju Inžinierių fakulteto tarybos vykdomoje veikloje…“ – pasakoja vaikinas.
Tiesa, visai neseniai (2012m. pavasarį) Vytautas susitiko su savo tikraja mama. “ Mes susitikom… Pasidžiaugė ji, kad aš einu gerais keliais, kad tiek pasiekiau. Galvojo, jog ją kaltinsiu, kad šitiek laiko nedavė nė žinios apie save, bet aš pasielgiau kitaip. Aš jai viską atleidau, nes niekad negyvenau su pykčiu. Aš visada sakau: „Tavo pyktis graužia iš vidaus tik tave patį“.
