Senųjų bernardinų namų pastogėje

Jie čia, į Troškūnus atvyko tolimais 1696 – iais. Iš pradžių glaudėsi juos pasikvietusio pono Vladislavo Sakalausko dvare, geradario remiami tarpumiškio kryžkelėje prie nedidelio ežerėlio per dvejus metus pasistatė ir vienuolyną, mokyklą, bažnyčią, kurios didžiajame altoriuje puikavosi stebuklingų galių kupinas Dievo Motinos Rožinio Karalienės paveikslas.
Sėkmingą veiklą, ramų gyvenimą nuolat sujaukdavo karai, gausybę žmonių išguldančios ligų epidemijos, kitokie istoriniai lūžiai ir dažnai pastatus niokojantys gaisrai. Tačiau vienuolynas kaskart būdavo atstatomas ir daugybė žmonių surasdavo čia savo namus ar bent jau laikiną prieglobstį, susigrąžindavo dvasinę stiprybę ir ramybę…

Didysis gaisras

Tiesiog užsimerkime ir pabandykime įsivaizduoti. Saulėta 1747 metų vasaros sekmadienio popietė, jau po pamaldų, po pietų erdviame brolijos valgomajame, refektoriuje. Broliai, kas kur. Kažkas prie neatidėliotinų ūkio darbų, kažkas paskendęs mąstymuose, kažkas ilsisi, kažkas meldžiasi ar plunksna skrebena – raštus rašo.
Ir štai tuomet jau prieš valandėlę iš virtuvės kamino išskriejusi liepsnojanti kibirkštis, per kamino viršūnės įtrūkimą įkrito į šiaudinio stogo gelmę. Palengva smilko, pūstelėjo vėjelis ir labai greitai veik visas stogas paskendo liepsnų karūnose… Sudegė ir vienuolynas, ir bažnyčia, ir kiti pastatai. Kai ką brangaus pavyko išgelbėti, bet daug neįkainuojamo gėrio žuvo liepsnose. Skubiai atstatytus laikinus pastatus po kelių metų vėl nuo žemės nušlavė liepsnos, ir jau tada, pačioje XVIII amžiaus pabaigoje gvardijonui Dominikui Dambrauskui vadovaujant, brolija nusprendė statyti mūrinius – amžinus statinius. Beveik porą dešimtmečių vyko darbai, vietoje degė plytas, savieji meistrai ir iš toliau atvykę darbavosi uoliai. Altorių skulptūras lipdė garsusis Karolis Jelskis, keletą paveikslų nutapė plačiai savo kūrinių palikęs Rozelinis. Vėlyvojo baroko Švč. Trejybės šventovė pagal Martyno Knakfuso projektą, bei visų darbų pabaigą 1803 m. vainikavusi tikriausio italo, iš Romos atvykusio Pjetro de Rosio suprojektuota elegantiška varpinė. 

Brolijos paslaptys

Matyt, čia, nedidelėje, tylioje celėje savo garsiuosius pamokslus rašė mokytasis Troškūnų klebonas Kiprijonas Lukauskas, čia atvykdavo, viešėdavo, kartais nakvodavo, ilgėliau iš toliau atvykusių ordino brolių, bičiulių iš dominikonų ir kitų ordinų. Čia dvasios atgaivą, nusiraminimą, kaip ir galimybę pasidalinti, paaukoti surasdavo daugybė apylinkės dvarininkų, tikriausių bernardinų bičiulių. Raguvėlės bei Palėvenėlės Komarai, Svėdasų Marikoniai, Troškūnų Petkevičiai, Fergizai, net kunigaikščiai Petuchai… Kiek jų čia bebuvo. Brolijoje, kartu su klebonu, vikaru ir kitais kartu gyveno ir čia veikusios berniukų gimnazijos profesoriai vienuoliai, bei į inventorių raštus pakliuvęs prancūzų kalbos mokytojas, tikras prancūzas ponas Florinas.
Čia, po šio vienuolyno skliautais, paslapčia, matyt, jau sutemose užėjo sukilėlių grupelė, kartu jų vadas Maneika. Kažkas juos įskundė valdžiai. Gal tai tebuvo pramanyti kaltinimai, nes caro valdžia po maišto numalšinimo uždarė visus bernardinų vienuolynus. Vienuoliai išvyko, o į jų vietą atvyko pasaulietis kunigas Juozapas Gabševičius, apsigyveno, pernelyg didelės jam buvo vienuolyno erdvės, kai kuriuos kambarius net apleido. Kilo paslaptingas gaisras, kurio metu nudegė puošniausio korpuso, buvusio arčiausiai bažnyčios stogas, liepsnos suniokojo ir kambarius, sunaikindamos ten buvusį turtą. Kurį laiką vaiduokliškai stovėjusias sienas, apie kažkokį paveldą pernelyg negalvojęs, ūkiškas klebonas pardavė miestelėnams išsiardyti plytoms. Matyt, kai kurie miestelio mūrai dar šiandien tebestovintys sumūryti iš buvusio vienuolyno plytų.

Sugrįžimas

Vos tik atgavus nepriklausomybę, berods jau 1919 m. pabaigoje, Troškūnų klebonas Antanas Pauliukas, savo didį sumanumą pasitelkęs ėmė raštais atakuoti teisingumo institucijas, prašyti, kad parapijai būtų grąžinta kadaise bernardinams priklausęs Anykščių malūnas ant Anykštos upelio bei Rubikių ežeras ir Žemaitijoje buvusi didelė žemės valda. Deja, šių turtų susigrąžinti taip ir nepavyko, tačiau 1929 m. į Troškūnus apaštalauti vėl sugrįžo vienuoliai pranciškonai. Nuolat prisimindami išganingą šūkį: „Melskis ir dirbk“,  broliukai nemažai laiko praleisdavo su ūkį tvarkiusiu broliu Kazimieru. Patiems, dar ir samdiniams padedant, tekdavo nudirbti visus darbus. Daug nuveikė gaivindami parapiją, vargonininkas Jonas Benediktavičius subūrė didelį chorą, pučiamųjų orkestrą, aktyvų dramos mylėtojų būrelį, kuris nuolat džiugino naujais vaidinimais ir tiesiog pribloškė gyvaisiais paveikslais.
Gyvai veikė katalikiškos draugijos ir brolijos, buvo pastatyti erdvūs namai Šv. Vincento Pauliečio draugijos prieglaudai, parapijos salė su dviem šimtais sėdimų vietų, patogia scena ir užkulisiais. Didelę dalį statyboms reikalingų lėšų judrieji broliai surinko ne tik Lietuvoje, bet ir Amerikoje. Atrodė, kad Troškūnai amžinai pasiliks mažesniųjų brolių centru, tačiau ėmė atsirasti vis daugiau nesusipratimų ir su parapijiečiais, ir su dvasine vyresnybe. Pasklidus žiniai, kad vienuoliai jau kraunasi daiktus kelionei į kitą vietą, aktyvistai sukruto raštus rašyti, kalbėtis su  vyskupu Kazimieru Paltaroku. Tačiau, matyt, žingsnis jau  buvo žengtas – ir gyvenimo čia perspektyvų nebematydami mažesnieji broliai išvyko į Kretingą.

Antano gimimas…

Bene septynis metus vienuolyno namuose su savo gausia šeima glaudėsi bažnyčios zakristijonas Pranas Slučka. Čia šiam uoliam žmogui gimė keli vaikai, o 1917 m. balandžio 19 – ąją ir sūnus Antanas. Buvęs kažkaip susimąstęs, rimtesnis negu kiti broliai, matyt, planavęs pasukti vienuolio keliu, jautęs šiokį tokį pašaukimą. Tad jį brandinti bei patikrinti panoręs ir mokytis išvyko ne kur kitur, bet į Kretingos pranciškonų gimnaziją. Deja, traukė į save romantišką jaunuolį ir karyba, o po to medicina, tačiau ryžtas ir narsa įgimtoji gelbėjo visur ir visada siekti, ir pasiekti.
Besibaigiant karui jis jau buvo vadas – būrė troškūniečius į ginkluotus būrius pasipriešinti svetimųjų terorui. Pirmieji mūšiai, kovos ir kraujo krikštas. Šarūno būrio sukūrimas, po to Algimanto apygarda ir galiausiai vadovavimas visos Aukštaitijos partizanams. Išrenkamas Rytų Lietuvos karaliaus Mindaugo srities vadu. Tuneliai Troškūnų bažnyčioje, tuneliais paženklintas ir gyvenimas vadavietėje prie Andrioniškio. Ten jam patiko, tiko, jautėsi kaip niekur saugus, užsibuvo. Lemties žingsniai, išdavikai, priešų agentai, klasta, suimtieji. Kauno saugumo rūsio pragaras, ten narsiems partizanams, rinktiniams vyrams neatlaikius kankinimų, sovietų kariai apsupo keliais žiedais sodybą Butkiškyje. Nebeliko jokios išeities. Mirtis nepasiduodant gyviems, savižudiškas sprogimas nutraukęs vado ir dar dviejų bendražygių gyvybes. Pasiliko pasakojimuose, raštuose, tarsi legenda, ūkanota 1949 m. spalio 28 – oji – Pilėnų šventumą atkartojanti istorija…

Kas buvo ir bus…

Vienuoliams išvykus gerasis Panevėžio vyskupijos ganytojas Kazimieras pasiuntė į Troškūnus, jauną, nedidelio ūgio, smulkų, bet didžios dvasios ir sumanumo kunigą Antaną Jušką, kuris visą pulką rudais abitais vilkinčių brolių atstojo. Gerumas, gebėjimas dalytis, supratimas, bičiulystė, patarimai. Šv. Jono Bosko žavingas pavyzdys įkvepia kunigą globoti keletą neturtingų jaunuolių. Jie globojami, šelpiami, leidžiami į mokslus, gyvena klebonijoje, klebonijoje leidžia ir vasaros atostogų laiką. Čia darbuojasi prie ūkio, gyvena nuolatinio dvasinio augimo, kartais pasitaikančių nesutarimų bičiulystėje. Sovietų okupacija, karas. Klebonas ėjęs prašyti, kad paleistų žydus… Elegiško rudens vakaro atmintis, kai jis elektra ir dėkingas pamąstymas tamsią naktį rašant dienoraštį. Po to pokaris, išvarymas iš senųjų namų brangių, mat čia kūrėsi bolševikų valdžios įkurto Troškūnų rajono valdžios įstaigos. Vėliau istoriniai namai atiteko profesinei mokyklai. Buvusiose celėse sukosi tekinimo staklių ir kitų mechanizmų skriemuliai, varikliai mokomieji tiek drebino žemę, kad nuo vibracijos ėmė skėstis ir skilti sienos – teko remti masyviais kontraforsais. 
Sugrįžimas įvyko tautinio atgimimo ir laisvių sugrįžimo – 1989 m., kuomet kun. Stasys Kazėnas, surengęs keletą parapijiečių talkų, pasitelkęs meistrus įsirengė kelius kambarėlius ar apsigyveno bernardinų pastogėje.
Tačiau deramai suremontavo, atgaivino, naujųjų laikų dvasią įkvėpė nuo 1990 m. čia klebonu tarnaujantis kan. Saulius Filipavičius. Daugybė nuotykių, vargų, nesusipratimų – juk galima sakyti daugelį dalykų teko daryti kelis kartus. Kuomet slydo čerpės, kuomet susmegus šildomai medžiagai per pastoges smelkėsi nematytas šaltis. Kiek čia žmonių iš Kolpingo ir kitų organizacijų, stovyklose, seminaruose, vakarėliuose, rekolekcijose dalyvavo, kiek po šiuo stogu glaudėsi, tikrą bičiulystę, artumą čia patyrė. Išaugo tradicijos – čia stovyklauja, koncertuoja Vilniaus universiteto simfoninis orkestras, čia dažnai užsuka saksofonistas Petras Vyšniauskas, čia viešėdavo aktorius Laimonas Noreika, kuris troškūniečiams surengdavo nepamirštamus poezijos vakarus – koncertus, skaitydavo Putino, Maironio, Neries eiles. Čia vyksta nuotaikingi Božole vakarėliai, čia savo globėjo Šv. Huberto švenčia medžiotojai. Visų tų įdomybių nei išsakysi, nei surašysi, tai ilga ilga ir vis besitęsianti istorija…