Šiandien diena susilygina su naktimi. Tai rudens lygiadienis ir astronominio rudens pradžia. Nuo šios dienos naktys jau bus ilgesnės, nei dienos. Tai diena, priešinga pavasario lygiadieniui (kovo 21 d.), po kurio naktys pradeda trumpėti ir rodo pavasario pradžią. Rudens lygiadienio metu būdavo atgaivinamos senos pagoniškosios tradicijos – rengiamas šiaudinio ožio aukojimas. RudRudens lygiadienisenis, tai momentas, kai Saulė yra dangaus pusiaujo ir ekliptikos (Saulės kelio Zodiaku) sankirtos taške. Tada visoje Žemėje, išskyrus ašigalių sritis, dienos trukmė beveik lygi nakties trukmei. Po lygiadienio Šiauriniame Žemės pusrutulyje prasideda astronominis ruduo. Paprastai lygiadienis būna rugsėjo 22-23 d. Iš tikrųjų tamsusis paros laikas prilygsta Šiandien diena susilygina su naktimi. Tai rudens lygiadienis ir astronominio rudens pradžia. Nuo šios dienos naktys jau bus ilgesnės nei dienos. Tai diena, priešinga pavasario lygiadieniui (kovo 21 d.), po kurio naktys pradeda trumpėti ir rodo pavasario pradžią. Rudens lygiadienio metu Lietuvoje būdavo atgaivinamos senos pagoniškosios tradicijos – rengiamas šiaudinio ožio aukojimas.
Kaip ir kiekvienas ryškus gamtos pokytis, taip ir ši diena Lietuvoje buvo nuo seno laikoma švente. Šią dieną būdavo džiaugiamasi derliumi, dėkojama dievui Žemininkui ir jam aukojami gyvuliai. Buvo atvedama po gyvulių porą: veršiuką ir telyčią, aviną ir avį, ožį ir ožką, paršą ir kiaulę, gaidį ir vištą, žąsiną ir žąsį. Jie visi buvo papjaunami ir, aukojant dievui Žemininkui, kalbama malda: „Tau, o Žemininke, mūsų dieve, aukojame ir dėkojame, kad mus pereitais metais sveikus ir visko pertekusius užlaikei, javų ir viso gero davei, nuo ugnies, nuo geležies, maro ir visų mūsų priešų apsaugojai.“
Po to, išvirus ir iškepus papjautų gyvulių ir paukščių mėsą, buvo sėdama už stalo. Kiekvieno valgio gabaliuką šeimos vyriausiasis pirmiausia numesdavo po stalu, po suolais, ant krosnies ir į kiekvieną kampą, sakydamas: „Tau, o Žemininke, mūsų dieve! Teikis priimti mūsų auką ir maloningai valgyti mūsų valgius.“
XVI a. dokumentuose aptinkama žinių, kad Lietuvoje derliaus dievybei ypač dažnai aukodavo ožį. Jis buvo laikytas vaisingumo simboliu. Būtent ši tradicija Lietuvoje atgaivinta nuo 1990 m. Tik, užuot aukojus dievams gyvus gyvulius, simboliškai šią dieną deginamas didžiulis šiaudinis ožys. Ožys deginamas, dainuojant senovines lietuvių dainas, atliekant senovinius ritualus. Tai gražias tradicijas palaikanti šventė. Ne tik užsieniečiui, bet ir pačiam šiuolaikiniam lietuviui miestiečiui ji – tikra egzotika. Jau ne vienerius metus šventės metu be ožio deginamos ir kitokios šiaudinės skulptūros, atspindinčios pagoniškas dievybes, simbolius. Deginimo ritualas papildomas fejerverkais. Prieš ožio aukojimą rengiama miesto karnavalinė eisena.
