Čekas Petr Majer be gimtosios kalba lenkų, rusų, anglų ir ispanų kalbomis. Keliautojas teigia, kad iš tėvo pusės turi ir lašelį lietuviško kraujo.Autoriaus nuotr.
Mesti viską ir iškeliauti – pamatyti pasaulį, susipažinti su naujais žmonėmis, matyti, kaip keičiasi gamta skirtingose šalyse, apie tai pasvajoja turbūt ne vienas.
Vasario pabaigoje vienas toks keliautojas, apkeliavęs vos ne visą pasaulį, čekas Petr Majer, užsuko į Anykščių rajoną. 55 aplankytos valstybės – tiek sakė eidamas pėsčiomis aplankęs 40-metis keliautojas P. Majer.
„Anykšta“ su keliautoju kalbėjosi apie daugeliui į beprotybę panašų jo gyvenimo būdą, kurį jis pasirinko vos baigęs mokyklą.
Aplink Žemės rutulį…
Besinešdamas su savimi tik kuprinę ant pečių, P. Majer pirmą kartą Lietuvą perėjo bene 2005 metų žiemą. Ta kelionė, tiksliau jų ciklas, truko iki 2015-ųjų. Keliautojas pasakojo per tuos metus įveikęs 40 000 kilometrų kelio, kas būtų lygu apeiti aplink Žemės rutulį per ekvatorių.
Dabar čekas per Lietuvą keliauja jau antrą kartą ir pagal savo užrašus stengiasi apsistoti tose pačiose vietose nakvynei ir pas tuos pačius žmones, pas kuriuos lankėsi prieš 15 metų arba sutiko savo kelionėse.
Šios kelionės metu jis lankėsi Biržuose, Subačiuje, Anykščiuose, Kėdainiuose. Dar planuoja keliauti į Kauną, Vilkiją, o iš ten – į Lenkiją. Galutinis šios P. Majer kelionės tikslas yra Portugalija, kurioje jau suplanuota kelionė piligrimų keliais. Šioje kelionėje, skirtingai nei 2005 metais, čekas nevengia pakeliauti ir autostopu.
Pirmoji kelionė – dviračiu
Pirmąją savo kelionę pėsčiomis po pasaulį čekas pradėjo 2000 metais Rusijos mieste Kazanėje, per savo gimtadienį, nes sakėsi jubiliejinių metų proga norėjęs ko nors neįprasto.
„Dar besimokydamas mokykloje, būdamas 12-os metų, parašiau, kad noriu būti keliautoju. Būdamas 22 metų, 1998 metų balandžio 1-ąją, iš Čekijos išvažiavau į kelionę dviračiu. Pervažiavau Lenkiją, Rusiją ir jos Sibirą, po to – JAV. Į namus grįžau 1998 lapkričio 17 dieną. Bet aš nevadinu to kelione aplink pasaulį, nes važiavau tik šiauriniu Žemės pusrutuliu“, – apie pirmąją rimtą kelionę „Anykštai“ pasakojo P. Majer.
Plovė auksą
Kuprinėje tarp keliautojo daiktų yra vietos ir mažam nuotraukų albumėliui. Būtent nuotraukos parodo kai kurias įdomias istorijas. Pavyzdžiui, vienoje nuotraukoje P. Majer plauna auksą.
Keliaudamas 1998 metais per Sibirą dviračiu, jis pasakojo, jog sutiko geologų ekspediciją, kurios dalyviai kitais metais čeką pakvietė prisijungti prie jų tyrinėjimų Jakutijoje.
„Aš tuomet radau 12 gramų aukso grynuolį, o jis, – rodydamas nuotraukoje į vieną iš ekspedicijos dalyvių pasakojo keliautojas, – 40 gramų“.
Vienoje nuotraukoje čekas nufotografuotas miegantis tiesiog medinėje trobelėje, kurioje vietos neužtenka ištiesti kojoms. Pasirodo, tokias trobeles pernakvojimui statydavo Sibiro gulago kaliniai. Kitoje nuotraukoje – per medžio šaką permesta plėvelė ir iš jos padaryta improvizuota palapinė – keliautojo teigimu, keliaujant vienam pėsčiomis verčiau neštis ne palapinę, kuri užima per daug vietos ir daug sveria, o paprasčiausią plėvelę – ji ir per lietų nepermirksta ir jos džiovinti po lietaus, skirtingai nei palapinės, nereikia.
Pėsčiomis apėjo visą Europą
2000 metais kelionių ciklą čekas sakėsi Rusijoje pradėjęs ne atsitiktinai: „Jei nori eiti aplink pasaulį, tai pirma reikia patikrinti save – jei galėsi išgyventi atšiauriomis sąlygomis, tai keliauti galėsi“, – kodėl pasirinko santykinai pavojingą šalį kelionės pradžiai, aiškino P. Majeris.
Su savimi čekas nešiojasi Europos žemėlapį, kuriame nubraižyti jo kelionių maršrutai. Linijos driekiasi nuo Rusijos Uralo kalnų palei visą Europos žemyno pakrantę. „Visur čia ėjau pėsčias, keliavau transportu tik ten, kur kitaip neleidžiama arba kai reikėjo persikelti per jūrą“, – pasakojo keliautojas. Pavyzdžiui, keliautojams neleidžiama pėsčiomis įeiti per valstybės sieną į Norvegijos ir Suomijos šiaurę. Šiaurėje į šias šalis per sieną leidžiama tik važiuoti.
Žemėlapyje į akis krenta mažas brūkšnelis Grenlandijos pakrantėje. Keliautojas aplankė ir šią ledo salą.
Kaip P. Majer pasakojo „Anykštai“, į Grenlandiją nuvykti buvusi tik viena galimybė – iš Islandijos į Grenlandiją turistų grupes skraidina lėktuvai. Ryte lėktuvas išskrenda iš Islandijos, o vakare tas pats lėktuvas turistus parskraidina atgal. P. Majer iš Grenlandijos grįžti tą pačią dieną atsisakė ir nutarė palaukti kitos turistų grupės. Nors gidas įtikinėjo, kad kitą dieną lėktuve gali nebebūti vietos, bet čekas rizikavo.
Grenlandijoje jo vizitas truko tris dienas, keliautoją priglaudė anglų kalbos mokytoja. P. Majeris pasakojo, kad turistai Grenlandijoje pamato tik vaidinimą – šamanai, atliekantis apeiginius ritualus prieš turistus, pasak P. Majer, tėra paprasčiausi vietos gyventojai. Stebėdamas jau matytą šamanų ritualą kitą dieną, čekas pastebėjo, jog „šamanai“ buvo jau visai kiti žmonės nei prieš tai.
„Jie vakar gavo pinigus ir pasigėrė, dabar vaidina kiti“, – situaciją Grenlandijoje užsilikusiam keliautojui paaiškino vietiniai gyventojai.
Čekas pasakojo ir apie senas bendruomeniškumo tradicijas Grenlandijoje – jam viešint toje saloje, mokytojai, pas kurią keliautojas buvo apsistojęs, medžiotojai atnešė dalį sumedžioto ruonio. Pasak keliautojo, laimikiu eilės tvarka kaimelyje dalinamasi su visais bendruomenės nariais. Beje, Grenlandijoje čekas paragavo ir iš vieno pavojingiausių sausumos plėšrūnų – baltojo lokio – pagamintą patiekalą. Tai buvo lokio letena.
P. Majer teigė, jog jam neišdildomą įspūdį paliko Norvegijos, kurioje lankėsi vasarą, kraštovaizdis. Norvegijoje keliautojas aplankė patį šiauriausią žemyno tašką: „Nordkapas, kuris pristatomas kaip šiauriausias Europos taškas, tai vieta turistams. Iki tikrojo šiauriausiojo žemyno taško nėra kelių, reikia eiti pėsčiomis dar apie 30 kilometrų. Iš laužų liekanų matosi, kad žmonės kartais ten lankosi“, – apie mažą norvegų gudrybę pasakojo keliautojas.
Drabužius skalbia ir upelyje
Visus penkiolika metų, kol keliavo pėsčias, P. Majer pasakojo rašęs dienoraščius.
„Kiekvieną dieną, net jei ilsėdavausi, užrašydavau ne mažiau nei eilutę. Dienoraščiai dabar yra saugomi keturiose šalyse, pas žmones, kuriuos sutikau keliaudamas ir susidraugavau. Jie yra Rusijoje, Latvijoje, Portugalijoje ir Ukrainoje. Dabar keliauju, kad juos surinkčiau į vieną vietą“, – kalbėjo keliautojas.
Paklaustas, ar daug pavojų patyrė, čekas sakė, kad ne kartą jam teko bėgti nuo nemalonumų, susidurti akis į akį su meškomis ar vilkais. Nakvynės keliautojui teko ieškoti pas pačius įvairiausius žmones – nuo diplomatų iki narkomanų. „Ranką man spaudė pats Gibraltaro gubernatorius. Keliaujant susiformuoja intuicija ir ji padeda išvengti dalies nemalonumų“, – apie patirtis kalbėjo čekas. Jis taip pat pastebėjo, kad keliaujant išsivysto natūrali orientacija aplinkoje. Pavyzdžiui, jis be kompaso sugebėjo keliauti net po Rusiją. Keliautojas svarstė, kad gebėjimas orientuotis be prietaisų žmogui, kaip ir gyvūnams, jau duotas gamtos, bet nenaudojamas jis tiesiog išnyksta.
Paklaustas, kaip jis sugeba atrodyti tvarkingas ir švarus, keliautojas pasakojo, kad vasaromis drabužius kartais skalbiasi net upelyje, vietoj skalbimo priemonių naudodamas akmenis: „Išsiskalbia ne blogiau nei naudojant chemiją“, – pastebėjo vyras. Su akmenimis drabužius P.Majer sakė skalbęs ir Rusijos tundroje.
Drabužius jie išsiskalbia pas žmones, kai apsistoja nakvynei, o kartais švarių drabužių keliautojui žmonės tiesiog dovanoja. Kai baigiasi sezonas, nebereikalingus drabužius jis ne išmeta, o atiduoda kitiems, kam labiau reikia.
Čekas pastebėjo, kad tarp skirtingų tautų toje pačioje Europoje egzistuoja tik joms būdingi bendrumai ir skirtumai. Prancūzai vis stebėdavosi, kad visi keliautojui reikalingi daiktai sutelpa vienoje kuprinėje, kai jie, pasak P. Majer, iškeliaudami dviem savaitėm susideda „pusę namų“, o anglai vis atkreipdavo dėmesį į keliautojo braižą ir net prašydavo savo ranka perrašyti, pavyzdžiui, 10 Dievo įsakymų…
Tuo, kad daug kam Europoje Čekija asocijuojasi su čekų rašytojo Jaroslavo Hašeko sukurtu personažu šauniuoju kareiviu Šveiku, keliautojas įsitikino ne kartą – ne viename mieste yra J. Hašeko vardu pavadintų gatvių, o Sankt Peterburge tautiečio vardu pavadintoje gatvėje keliautojas net buvo apsistojęs.
Po Afriką – per epidemiją
2015 metus P.Majer įvardina, kaip paskutinius kelionių tik pėsčiomis metus. Tais metais jis iškeliavo į Afriką. 2015 metais šio žemyno vakarinėje dalyje siautė itin pavojinga ebolos viruso epidemija. Čeko kelionės maršrutas driekėsi per tas šalis.
Į kai kurias šalis, kad kovotų su viruso plitimu, buvo net išsiųsta JAV kariuomenė. Apie karių darbą keliautojas atsiliepė itin gerai: „Nebuvo nė vieno kaimelio, kurio jie neaplankė, pasiekė net pačias atokiausias lūšnas“, – kalbėjo čekas. Jis pats pasakojo prisijungęs prie savanorių, kurie padėjo kovoti su ebola ir į kai kuriuos kaimus nešė dezinfekcines medžiagas. „Viruso inkubacinis periodas yra nuo 2 iki 28 dienų. Kai praėjo 28 dienos ir nesusirgau, ramiau atsidusau“, – „Anykštai“ pasakojo P. Majer.
Šalyse, kenčiančiose nuo viruso, keliautojas prisiklausė įvairių kalbų apie ebolą. Kai kurie afrikiečiai dėl ligos protrūkio kaltino baltuosius – jie taip neva nori išnaikinti juoduosius. Į akis krito, kad prasidėjus epidemijai daug šventikų iš tų šalių tiesiog pabėgo į saugias šalis: „Mane dažnai apnakvyndindavo jų paliktuose namuose“, – kalbėjo čekas.
P. Majer pasakojo skaitęs anglų keliautojo prieš 30 – 40 metų rašytus prisiminimus iš Afrikos, kad žemyno gilumoje ne kiekvienas afrikietis yra matęs baltąjį ir dažnai vaikai, pamatę europietį, viską meta ir bėga tolyn. Kad taip yra net XXI amžiuje, įsitikino ir čekas. Gali būti, kad vaikai jį pamatę pagalvodavo, jog susitiko piktąją dvasią, nes dalis Afrikos tautų nelabąjį įsivaizduoja esant baltos spalvos.
„Ateities pasaulis priklauso afrikiečiams – užeini į lūšną, o ten po dešimt vaikų sėdi“, – apie įspūdį, kad šeimos Afrikoje gausios ir gyventojų sparčiai daugėja, svarstė keliautojas.
Bet noras apkeliauti Afriką liko neįgyvendintas. Keliautojui sutriko sveikata ir jis buvo priverstas grįžti į Europą.
