Spausdiname Vytauto V.Landsbergio pokalbį su Jonu Meku.
V. V. L.: Atsimenu gražius tavo tekstus iš dienoraščio, kai maždaug
1950-ais metais rašei, kad negalėsi būti australu, ar brazilu, ir bus liūdna,
kai per Kalėdos nebus sniego. Jautėm tą visą nostalgiją, skaitydami per sieną
slaptai atvežtus „Metmenis“.
Jonas Mekas: Bet vis tiek ateina laikas – sakysim dabar –
kai nėra sniego. Viskas eina į priekį. Kartais klausia manęs, ar tu
nepasiilgsti Lietuvos? Aš sakydavau, kad aš kaimietis. O kur tavo tėvynė?
Lietuva? Ne, sakau, kultūra. Buvo laikotarpis, kai aš išėjau iš kaimo į
kultūrą. Mano namai dabar yra kultūra.
Bet paskiau pradėjau abejot ir dėl kultūros. Nes ta kultūra, civilizacija…
Tada sakau – ne, mano namai yra kinas, poezija, menas. O dabar aš net ir iš ten
išėjau. Dabar esu galbūt kur nors, kur nežinau. Aš viską apleidau. Viską
pamečiau ir numečiau. Ir dabar aš nei jokiam krašte. Namai net ir
nereikalingi….Man jokios nuosavybės nereikia. Mano namai… Aš galiu
automobilį išsinuomot bet kur. Kodėl turiu pirkt, tai kam man jo reikia. Aš
nežinau dabar, kur dabar esu. Ir man tas nerūpi.
Kai klausia, ar nepasiilgsti Lietuvos?.. Aš pasiilgstu to, ką aš valgydavau,
kai buvau vaikas. Tas vis dar yra labai fiziška. Ir aš galvoju, kai einu į
restoraną – aaa… jei turėčiau tuos valgius, su kuriais užaugau! Arba aš
galvoju apie akiratį – ką mano akys anuomet matydavo…
V. V. L.: Ir tavo dienoraštyje ir bendraujant su tavimi ne kartą
pabrėždavai, kad esi ūkininkas nuo Biržų krašto.
Jonas Mekas: Negaliu aš iš savo vaikystės pabėgt. Viskas
dar yra many. Bet tie, kurie auga dabar, kurie dabar yra 20–15 metų amžiaus,
jie jau auga nebe kaip kaimiečiai. Lietuvoje beveik jau nėra kaimo. Jie auga
trupučiuką tarptautiniam ore. Bet aš užaugau kaime ir mano galvojime (kai
pažiūriu į viską, nesvarbu kokioj kultūroj ar civilizacijoj) vis tiek yra tai,
kas mane suformavo. Viskas, ką matau, yra labai susirišę su mano vaikyste.
V. V. L.: Jonai, lietuviškumas – tau
padeda ar nepadeda?
Jonas Mekas: Aš žiūriu į visą tautiškumą šitaip – jis yra
laike ir visą laiką keičiasi. Keičiantis ir laikui, ir visam pasauliui labai
sunku išlaikyt (ir beveik beprasmiška bandyt išlaikyt) viską, kaip buvo.
Sakysim taip, kaip Lietuvą, lietuviškumą aprašė Daukantas. (Ten, beje, irgi
daug kas buvo jo fantazija).
Ypač dabar sunku išlaikyt tautiškumą, nes viskas labai greitai greitai
keičias. Anksčiau kiek mėnesių praeidavo, paskui savaičių – kol laivas
perplaukdavo per Atlantą, kad nuvežtų naujausias žinias iš Paryžiaus į
Niujorką. O dabar viskas per 1 minutę! Aš įdedu, sakysim, į internetą savo
filmuką, o sekančią minutę jis jau gali būti žiūrimas ir Japonijoj, ir
Brazilijoj, ir Aliaskoje, ir Lietuvoje.
Viskas eina pirmyn – ir visa informacija, naujausia mada, ar gėrimas
naujas… Kombinacijos gėrimų ar valgių Niujorke už valandos jau yra Teksase ir
taip toliau.. Nebegali to sustabdyt. Negali sustabdyt, negali išlaikyt Daukanto
Lietuvos. Tai būtų nesąmonė. Ir aš manau, kad niekas negali sustabdyt, pakeist
XXI šimtmečio technologijos, naujos Pasaulio situacijos. Ir Europa vienijasi,
ir kultūra, ne tiktai pinigas… O Lietuva – jau dalis Europos, tai irgi negali
to išvengt.
V. V. L.: Bet gal visgi liks kažkoks lietuviškas prieskonis?
Jonas Mekas: Vis tiek yra gamta, dar tam tikras gyvenimo
stilius, yra tam tikros tradicijos… Yra du spėliojimai: arba šita visa
informacija mus visus sulygins ir padarys vienodais. Arba bus kita, atvirkščia
tendencija, kuri jau dabar pastebima – atsibosta žmonėms tas vienodumas,
panašumas. Bus „vystomasi“ į kaimelius, bandoma apsaugot ne tik savo kalbas,
bet ir savo tarmes ir t.t. ir t.t. Labai sunku atspėt į kurią pusę viskas nueis
per ateinančius sakysim 15 metų. Nereikia net 100 metų.
V. V. L.: Kartais svarstoma, kas būtų ispanai, jei nebūtų turėję Servanteso
ar Gojos. Kas būtų prancūzai, be Diuma, Apolinero ar be kitų. Kaip tau atrodo,
ar Lietuva turi tokių figūrų?
Jonas Mekas: Kiekvienas kraštas, kiekviena kultūra turi
savo gaires. Tai lyg karoliai, kurie susideda iš įvairių brangakmenėlių, kurie
ir apibūdina šiuos karolius. Kultūra… Aš nežinau, ar praeitis yra pozityvu ar
negatyvu. Mes jau nei rašom nei galvojam, kaip Donelaitis ar kiti… Bus daug
kas visiškai kitaip, kai dar už penkiolikos metų pasižiūrėsim į dabartinius
savo geriausius poetus, dailininkus, filosofus, menininkus…
Ir nežinau, kiek įtakos mums darys visa tai, kas yra praeity. Mes nenorim
išmest. Mes laikom. Mums dar labai brangu. Bet mes vis tiek esam jau visai
kitur.. Panašiai kaip vaikai auga ir žiūri kaip tėvai elgiasi – taip ir mūsų
kultūra dabar žiūri, kas yra praeity. Mes trupučiuką imituojam tėvus. Tas
veikia mus taip, kaip tėvai turi įtakos vaikams. Bet jau vaikų vaikai imituos
savo tėvus, nebe senelius.
Visą laiką viskas keičiasi. Kai raketa skrenda į kosmosą, į mėnulį, į erdves
– numetama tai, kas stumia tą raketą. Visą laiką nukrinta viena dalis. O tai,
kas nukrinta, į dulkes pavirsta. Nukrenta ir pranyksta, pasidaro vėl žemės
dalis. Tai tokia realybė ir nieko negalim išlaikyt, sulaikyt. 2000 metų bandėm
kaip nors išlaikyt, o po to jau nebegalim išsaugot. Evoliucija vyksta savy. O
visi ten menai, paveikslai, ar net bažnyčios… Viskas į dulkes.
Bet liks galvojimas. Sielos išsivystymas liks. Visas psichologinis sudėjimas
viduj – tai tęsis toliau. Ten ir yra mūsų namai, ten lietuviškumas, kuriame
užaugom. Ten visas mūsų galvojimas, sudėtis vidinė yra apspręsta, nuspręsta to
išsivystymo.
Esu kažkada rašęs, kad niekas negali pakeist pačios viršutinės dalies to
medžio, kuri prasidėjo kaip lietuviai, kaip Lietuva. Niekas negali to pakeist.
Nei prancūzai, italai ar anglai…
Dabartinė karta yra subtiliausia, nesvarbu į kurią pusę nuėjo. Gali
išsigimt, gali eit žemyn, gali eit aukštyn. Bet vis tiek ji subtiliausiai
reprezentuoja tai, kas dabar yra Prancūzijoj, ar Italijoj, ar Ispanijoj, ar
Lietuvoj. Mes patys reprezentuojam tą lietuvišką sielą.
Donelaitis, Daukantas, K. Binkis ar Galdikas reprezentavo lietuvišką
sielą… Dabar prieinam prie Jurgio Mačiūno, Vilius Orvido – jie tikrai
išreiškia tą Lietuvos sielą subtiliausiai, giliausiai. Ir tada prieini prie
kitų menininkų, poetų, o kartais ir prie labai paprasto, kasdienio žmogaus. Bet
jų nėra daug. Nes jie giliausiai, turtingiausiai išreiškią tą momentą, tą
tašką, kuriame yra mūsų civilizacija, kultūra. Jie geriausiai, subtiliausiai išreiškia
apibūdina ir inkorporuoja. Todėl svarbu, kad mes susipažintumėm, žiūrėtumėm,
turėtumėm. Ir išsaugot reikia tiek, kiek tik galima.
Kodėl tiek pinigų mokama už deimantą? Nes jie yra reti, labai brangūs. Tai
koncentruota energija, kuri užkrečia ir kitus ta energija. Todėl mes visada
norim (ir reikia!) išsaugot mūsų geriausius menininkus. Turėtumėm būt atviri
tai energijai. Tai aš vėl už Orvidą, už Jurgį Mačiūną, už visus poetus,
menininkus, filosofus, šventuosius, tie kurie darė viską, kad žmonija būtų
subtilesnė… Jie rizikavo gyvenimu, mirė laužo ugny kaip eretikai. Bet jie
vistiek darė viską, kad žmonija būtų subtilesnė nei paprastai yra. Ir todėl
Jurgis, Orvidas, ir visi kiti yra labai svarbūs.
