Šimtametė Marijona Medeikienė džiaugėsi jubiliejaus proga gavusi daug gėlių, nes jaunystėje jas labai mėgo auginti: „Kokį darželį turėjau“, – prisimena.
Gruodžio 12 dieną Krepšagalio kaime (Andrioniškio seniūnijoje) 100 metų jubiliejų paminėjo Marijona Medeikienė. Nors iš tiesų Marijona sakė gimusi trimis mėnesiais anksčiau – rugsėjo 12-ąją. Krikštijant kunigas įrašė ne tą datą.
Itin šviesaus proto, stebinančios atminties, pajuokauti mėgstanti Marytė teigia nė nepastebėjusi, kaip praskriejo šimtmetis: gyvenimas, nors ir buvęs nelengvas, bet geras – su tikrais žmonėmis aplink, geru vyru ir darbščiais vaikais šalia.
Būdama aštuonerių išėjo tarnauti
„Diena po dienos, mažyn, mažyn, žiūriu – kad šimtas metų! – šypsojosi Marytė. – Net nepamačiau. Turėjau bobutę, kai jai buvo 80-imt, sakydavo, kad „nieko nepamačiau – per vienus vartus įėjau, per kitus išeinu“. Tai ir aš taip pat.
Visko buvo: ir gražių dienų, ir prastų dienų, ir bėdų buvo.
Visa šeimyna, aštuoni vaikai buvom, išmirė. Mes su seserim likom. Sėdžiu, žiūriu į gėles ir misliju – jeigu kito šimto sulauksiu – kas bus iš manęs? Nieko!“
Marijona Niauraitė gimė Lašinių kaime, tėtei sukūrus antrą šeimą. Su pirmąja žmona Marytės tėvelis susilaukė dviejų vaikų, o su antrąja – dar šešių, iš kurių vyriausia – Marijona.
„Aš Lašiniuose užaugau. Aš vyriausia, tai vaikus auginau. Būdavo, pasodina prie sesers, prie lopšio ant lingės, ir supk. Jinai už mane penkiais metais jaunesnė. O aš noriu išlėkt. O kai išlekiu – mama užpakalin pliaukšt, pliaukšt – kad nelakstyčiau, – vaikystę prisiminė viena vyriausių rajono gyventojų. – Netoli, Plikiškiuose, vieni rusai gyveno. Ateidavo, prašydavo valgyt, bet mūsų neskriaudė. Geri ruskeliai buvo. Vienas aldiją turėjo – per upę plaukdavo. Lašiniuose labai gerai gyvenom. Dabar ten nieko nebėra – vienas Mogyla likęs. Visi už mane jaunesni, ir visi išmirę…“
Marytė pasakojo, kad jos tėtė buvęs labai geras, gal dar ir dėl to „ruskeliai“ prie jų gausios šeimos nelindo.
„Turėjom 17 hektarų, tėtė žemę dirbo. Negėrė, tik kad rūkė. Mama buvo labai darbšti, ir mes visos keturios sesės darbščios, – pasakojo M. Medeikienė. – Gražiai nugyvenau. Jaunystėj tik sunku buvo, kai tarnaut reikėjo. Septynis metus atitarnavau. Pirmučiausia brolį pasamdė tokia Stasiškienė ganyt – dvi karves ir du teliokus. Jis atėjo raudodamas: „Man galva skauda“. Gaspadinė atėjo, sako, leisk Marytę. Aš devintus metus buvau pradėjus. Tai ir išsivedė. Pasakė – kai šešėlis trumpas bus, tada ir varyk. Karvės į namus – aš ir namo! Gaspadinė išsitraukė žabą ir man per blauzdas. O suskilę blauzdos, o skauda, o rėkiu! Kitą dieną namo nebegenu – karvės guli ir aš prie karvių. Ateina – rėkia, „dar pas tave lakstyk!“ O kai užaugau, norėjo už marčią. Dar aš eisiu už tavo Jono! Nėjau, nors neblogas buvo.
Tada išėjau pas tokį Kisielių už pusmergę – ryte paganai, po pietų eini tai šieno grėbti, tai rugių imti, tai avižų grėbti. Gerai buvo.
Ėjau ir mokyklon, baigiau keturis skyrius. Mokykla buvo Vertimuos. Baigiau gal trylikos metų, didelė pradėjau. Reikėjo ganyt lig Visų šventės. Lig Visų šventės paganai – tada mokyklon ligi pavasario. Tada vėl tarnaut.“
Su vyru sukūrė gerą gyvenimą
1950 metais Marijona ištekėjo už Valentino Medeikio ir atėjo gyventi į Andrioniškio apylinkes, Sabaliūnus. Jaunuoliai susipažino „vakaruškoj“, o neilgai trukus ėmė gyvenimą kurti drauge. Deja, Marijona našle tapo prieš 38 metus. Lygiai tiek jiedu su vyru nugyveno santuokoje.
„Su vyru vakaruškoj susipažinom. Sabaliūnuose nuėjom vakaruoti, Žarskus akordeoną turėjo, grodavo, paskui kitur vakaravom – nuo to, nuo to, ir nepamačiau kaip apsiženijom. Atėjom į gryčią – vienas galas sutaisytas, kitas – ne. Atsiprašant, šiukšlyne gyvenom. Bet po biškį, po biškį. Tuoj karves įsitaisėm, kiaules nusipirkom, avelių. Bulves auginom – viską. Turėjom 22 hektarus žemės ir miško 4 hektarai.
Gerai sugyvenom, vyras neskandalino. Išgėręs ateidavo, jei jį lieti, tai padušką ant galvos užsimetė, kad negirdėtų! Džiaugiuos gyvenimu, labai gerai sutikom, visur važinėjom“, – kad gyvenimas buvo geras, net keletą kartų pakartojo šimtmečio sulaukusi pašnekovė.
„Kai prasigyvenom, nusipirkom mašiną – mėlyną „Žigulį“. Dabar kitaip, sūnus pavažinėja viena mašina, kitą nusiperka, o mes ir kyšį davėm, viską. Važiavo vyras Kaunan, iš karto negavo, važiavo kitą kartą. Skyrės vyras su žmona, žmonai paliko mašiną. Sako, kur aš dėsiu, vairuot nemoku. O tie buvo pažįstami su mano vyro draugu iš Anykščių. Tas iš Anykščių atlėkė, rokuoja mano vyrui: „Valentinai, greitai lekiam, mašiną tau radau!“ Gera mašinėlė buvo, nors ir nedidelė. Visur – ir Molėtuos buvom, ir prie ežerų buvom, ir Kupišky buvom, ir Vilniuj, ir Kaune buvom. Ir prie jūros buvau, bet su ekskursija. Nepatiko“, – prisiminimais su „Anykštos“ skaitytojais dalijosi Marytė.
Būdama 62 metų, M. Medeikienė neteko vyro – pasakojo, kad jis skundęsis širdimi.
„Vyras mirė 65 metų. Viena likau jauna. Po vyro mirties atsirado tuoj vienas. Nereikėjo. Aš vaikus mylėjau“, – kito vyro neieškojusi teigė Marijona.
Žmonės dabar – kitokie
M. Medeikienė sakė, kad dabar sveikata nebeleidžia ir į bažnyčią nueiti, ir kitus aplankyti. O anksčiau bažnyčion eidavusi, Anykščių bažnyčioje „šliūbą“ ėmusi. Net išvardijo Andrioniškyje tarnavusių kunigų pavardes.
„Dabar bažnyčion nebenueinu – nepasėdžiu ilgai, nepastoviu. Per televizorių mišias pažiūriu.
Per televizorių dar filmus, bet daugiausia žinias žiūriu. Nepatinka labai, kad apie karą tiek rodo. Tada nemiegu naktim – kaip ten žudo, kaip sprogdina“, – apie karą Ukrainoje kalbėjo Marytė. Paklausta, ar karo nebijanti, sakė: „Nebijau karo, visus karus praleidau. Pas mus taip baisiai nebuvo. Užėjo iš karto ruskis. Nieko nedarė. Dar tėtei sakė – gal čia jus prigąsdino, kad mes jus „gvaltavosim“, pjausim – nieko mes nedarysim. Tada kariavo, kariavo, vokiečiai išvijo. Sibiran vokiečiai nuėjo ir sušalo. Tada ruskis – atgalios. Nieko blogo mum nedarė, tik kolchozan išvarė. Lašiniuos gyvenom, nematėm mes nieko. O kai vokiečiai užėjo, važiavom Leliūnuos, tėtė mano buvo kare paimtas nelaisvėn vokiečių, tai labai gerai vokiškai šnekėjo. Nuvažiavom žiūrėt – ėjo kolonos, galo nesimatė. Ruskius vijo. Tėtė pradėjo šnekėt vokiškai, visi apstojo! Vienas vokietis išėmė baltą nosinę, sako, „va tokią Lietuvą padarysim – švarią“. Tada žydus pradėjo… Visus susėmė, išdusino, šaudė, vertė duobėn. Aplink čia daug žydų negyveno. Viena moteris prikavojo žydą. Didelis buvo toks, išvažiavo Izraelin. O dabar ir ten karas…“ – apie neramius laikus, kuriuos pergyveno, pasakojo šimtametė.
Pasiteiravus, kokie žmonės buvo anuomet ir kokie dabar, ar jie skiriasi, Marytė atsiduso:
„Dabar – kitokie. Tokie savanaudiški, nenuoširdūs. Mūsų buvo labai draugiški, labai visi sutikdavom. Dabar vienas kitam kad tik įkąst…“
Labiausiai mėgsta kavą
„Anykšta“ visą amžių nugyvenusios Marytės paprašė pasidalyti ilgo gyvenimo receptu – galbūt valgiusi labai sveikai? Bet šimtametė sakė, kad nieko ypatingo nedariusi.
„Valgiau daug žalumynų, daug saldumynų, daug kiaulienos mėsos, o vištienos – ne. Kiaušinius gal ir gerai būčiau valgius, bet brolis rado vištos gūžtą, atnešė kiaušinių, ir papuolė man viduj – patys žinot kas. Nebegaliu prisiverst, – juokėsi pašnekovė. – Labai gerų nervų buvau. Mano vyras buvo nervuotas. Bet jo tėvai jauni prie vokiečių išmirė, dezinterija susirgo, dvi seserys irgi išmirė, liko vienas kaip stovi…
Rytą geriu kavą. Kava – amžinai. Riekytė duonos ir dvi karšto rūkymo dešrelės. Toks pusrytis. O pietų Aldutė (marti – aut. past.) atneša – tai dešrelių, tai silkės, tai košės. Bet mėgstamiausia – kava. Labai patinka ryžių košė, sriubos. Valgau viską, Aldutė labai gera gaspadinė.
Aš pati irgi gamindavau – mano vyras labai skaniai mėgo. Skaniai valgėm. Kad prikepinta, pričirškinta būtų, kad kvepėtų. Mano vaikai irgi taip pripratę. Vyras irgi gamindavo, būdavo, išeinu fermon, nebepaspėju, palieku viską, ateinu – viskas paruošta, išplauta, grindys iššluostytos“, – geru gyvenimu džiaugėsi Marijona.
Pirmoji Kalėdų diena – tik namuose
Šventinis stalas vaikystėje, kaip prisimena Marijona, taip pat buvęs gausus, šeimyna nebadavo, valgė tradicinius valgius.
„Silkė, grybai, kopūstai troškinti, žuvis. Žuvį brolis pagaudavo, tėtė silkės dėžę nupirkdavo. Dabar kokios silkės – dvylika silkių – kilogramas! – stebėjosi kone visą gyvenimą Andrioniškio seniūnijoje gyvenanti Marytė. – Darydavom kūčiukus, tėtė, būdavo, supila aguonas puodan – sėdi, trini pieną. Kepdavo mama babkas tokioj bliūdynėj. Didžiausias pečius namie buvo.
Vakare tėtė, būdavo, tai virves, tai pančius veja. O mūsų vaikų daug, pešamės. Tėtė labai mokėjo gadzinkas giedot, tai kai tik pradedam peštis, tėtė nebardavo, o suklupdydavo prie suolo ir „Sveika, Marija, malonės pilnoji!“. Suklaupiam, o kad nuskausta keliai – tai ir tupi, ir kaip. Tėtė pyksta: „ne tupėk, ale klūpėk!“
Mama, būdavo, lupa, o tėtė – niekada. Sakydavo – kam tuos vaikus kankini, mokinti juos reikia. Labai buvo geras. Būdavo, Kalėdos prieina – tai vienas kviečia, tai kitas. Pirmą dieną per Kalėdas – niekur. O antrą – vakaruškos. Pačinskas armoniką turėjo, grodavo, ten vietos daug būdavo“, – apie vaikystės didžiąsias metų šventes pasakojo M. Medeikienė.
Gyvenimu džiaugiasi
Dabar, kai Marytė nebeturi nei draugių, nei beveik visų brolių ir seserų, didžiausias džiaugsmas – Anykščiuose gyvenanti septyneriais metais jaunesnė sesuo.
„Susiskambinam dažnai, bet susitikt nesusitinkam – kad nebepaeinam abidvi! – nusijuokė Marijona. – Jos duktė Klaipėdoj gyvena, tai atvažiuoja aplankyt prieš Motinos dieną, prieš Visų šventę. Sutariam gražiai. Mes visi aštuoni visi labai gražiai sutarėm.
Dabar gyvenu pas sūnų – čia labai gerai, labai gera marti. Užauginau tris vaikus, vienas mirė, sulaukęs 60 metų – turėjo širdies ligą. Turiu 8 anūkus, 12 proanūkių. Dauguma užsieny, trys anūkai tik Lietuvoj, kiti – Anglijoj, Airijoj, Ukrainoj. Paskambina, dabar daug sveikinimų gavau.
Sveikata nesiskundžiu, tik kad galva sukasi – visą gyvenimą nežinojau, ką reiškia skauda galva. Ateina pas mane sesutė, nei kraujo spaudimo nėra, kraujas geras. Sako, kad reikia važiuot ligoninėn, šviest. Aš labai bijau ampulės ir lašelinės. Buvo atvažiavus su lašeline, sakiau, nereikia, užsidariau duris!
Gyvenime nieko nesigailiu. Su vyru gražiai pragyvenau, 30 metų Sabaliūnuose. Aprūpinta viskuo, marti labai gera, vaikai darbštūs. Gyvenu gerai“, – gyvenimu nė karto nepasiskundė šimtametė Marytė Medekienė ir „Anykštos“ skaitytojams palinkėjo sveikatos.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
